Kembridžo universiteto mokslininkai atrado penkių genų grupę, kuri gali paaiškinti britų labradoro retriverių polinkį į valgumą ir nutukimą.
Įdomu, kad šie patys genai aptinkami ir žmonėse, ir jų veikla yra labai panaši.
Tai suteikia galimybę geriau suprasti, kas lemia viršsvorio atsiradimą ir kaip kovoti su šia problema.
Tyrimo autoriai akcentuoja, kad genų inžinerija, t.y. DNR struktūros keitimas, šiuo atveju yra ne tik nereikalingas, bet ir pavojingas.
Šie genai dalyvauja daugelyje sudėtingų ir dar mažai ištirtų procesų, todėl jų aktyvumo pokyčiai gali turėti nepamatuotų pasekmių.
Genų aktyvumas turėtų būti vertinamas kaip signalas, rodantis, kad tam tikras individas, nepriklausomai nuo to, ar tai žmogus, ar šuo, turi polinkį persivalgyti.
Tai leidžia geriau reguliuoti jų mitybos įpročius.
Pagrindinis tyrimo tikslas buvo nustatyti smegenų jungtis, atsakingas už energijos balansą organizme.
Tyrėjai siekė surasti biologinius mechanizmus, kurie skatina gyvūną ieškoti daugiau maisto, nei jam reikia išgyventi, ir tokius tyrimus lengviau atlikti su šunimis nei su žmonėmis.
Dauguma šunų gauna maistą iš savo šeimininkų, todėl lengviau analizuoti jų mitybos įpročius ir medžiagų apykaitą.
Tyrimo metu buvo identifikuoti penki genai, kuriems vadovauja DENND1B genas, turintis įtakos leptino ir melanokortino sistemoms.
Dėl šios priežasties labradorai turi vidutiniškai 8 % daugiau riebalų nei kiti šunys iš jų vados.
Nors žmonėms šie duomenys yra prieštaringi, bendras principas lieka tas pats.
Kovos metodai, tokie kaip griežta mitybos kontrolė, didesnis fizinis aktyvumas ir valgymų paskirstymas dienos eigoje, gali padėti kontroliuoti viršsvorį ir nutukimą.
