Mūsų laiko skaičiavimo sistemą sudaro 24 paros valandos, o kiekviena valanda padalijama į 60 minučių ir 60 sekundžių.
Šis sudėtingas ir įdomus skaičiavimas siekia senovės civilizacijas, ypač egiptiečius, kurie vasaros laiką dalijo į 10 valandų ir dienos pradžioje bei pabaigoje pridėdavo dar vieną valandą.
Nakties laikas buvo dalijamas į 12 valandų, remiantis žvaigždžių stebėjimais. Įdomu tai, kad šioje sistemoje dienos ir nakties trukmė nebuvo vienoda ir keitėsi priklausomai nuo metų laikų.
Taigi, nors šiuolaikiniai laiko matavimo metodai yra tikslesni ir patogesni, 24 valandų paros tradicija išliko dėl savo istorinių ir kultūrinių šaknų.
Tačiau tai nėra taip paprasta, nes matuojamų valandų skaičius tiesiogiai priklauso nuo Žemės sukimosi greičio, kuris, kaip žinoma, lėtėja.
Kaip parodė neseniai paskelbti tyrimo rezultatai, po 200 milijonų metų diena mūsų planetoje truks 25 valandas.
Tačiau kodėl ir kaip mokslininkai priėjo prie tokios išvados? Įsigilinkime į jos esmę!
Žemės sukimosi greitis
Mūsų planeta sukasi apie savo ašį – įsivaizduojamą liniją, einančią nuo Šiaurės ašigalio iki Pietų ašigalio, ir taip stebime pasikartojantį dienos ir nakties ciklą.
Žiūrint iš Šiaurės ašigalio, sukasi prieš laikrodžio rodyklę, o pilnas apsisukimas trunka maždaug 24 valandas.
Žemė sukasi dėl savo istorijos – maždaug prieš 4,6 mlrd. metų dujų ir dulkių debesys, veikiami gravitacijos, susijungė ir pradėjo suktis.
Fizikinis momento išsaugojimo principas teigia, kad Žemė ir toliau sukasi, jei jos neveikia išorinė jėga.
Žemės suskirstymas į 24 laiko juostas taip pat susijęs su jos sukimu. Kiekviena zona yra sritis, kurioje yra tam tikra dienos valanda, atitinkanti Saulės padėtį danguje.
Tiesa, taip buvo ne visada. Pavyzdžiui, dinozaurų laikais diena trukdavo ne 24, o 23 valandas.
Iš tikrųjų jau daugiau nei 1 mlrd. metų Žemės dienos ilgis yra, tiksliau tariant, apie 19,5 valandos.
Taip yra todėl, kad anksčiau planeta sukosi greičiau, o Mėnulio veikiama gravitacinė jėga buvo silpnesnė. Todėl dienos buvo trumpesnės.
Kaip tai tiriama?
Žemės sukimuisi tirti mokslininkai naudoja įvairius astronominius prietaisus, kuriais stebi žvaigždžių ir kitų dangaus kūnų padėtį ir tiksliai matuoja planetos sukimosi greitį bei pokyčius.
Kita svarbi priemonė yra palydovai, kuriuose įrengti pažangūs jutikliai – šie prietaisai gali nustatyti nedidelius sukimosi greičio ir Žemės ašies orientacijos pokyčius.
Geologiniai duomenys, pavyzdžiui, nuosėdinių uolienų sluoksniai, taip pat leidžia suprasti istorinius Žemės sukimosi pokyčius, padėdami mokslininkams suprasti, kaip keitėsi sukimosi kryptis per milijonus metų.
Taigi Žemės sukimasis yra dinamiškas procesas, darantis didelę įtaką planetai.
Jis formuoja mūsų kasdienį laiko suvokimą, daro įtaką orų ir klimato modeliams ir vaidina svarbų vaidmenį pasaulio funkcionavimui.
Žemė sukasi greičiau
Neseniai Miuncheno technikos universiteto (TUM) mokslininkai nustatė, kad dienos trukmė Žemėje ilgainiui gali pailgėti iki 25 valandų.
Šis tyrimas žymi didelę pažangą siekiant suprasti planetos sukimosi dinamiką. Taip, taip, priešingai nei įprasta manyti, Žemės sukimosi ciklas nesutampa su tiksliu 24 valandų ciklu.
Šį neatitikimą lemia nevienalytė Žemės sudėtis – skirtingų kietųjų kūnų ir skysčių mišinys, kurių kiekvienas turi įtakos planetos sukimosi greičiui.
TUM mokslininkų proveržis pagrįstas žiedinio lazerio – sudėtingo prietaiso, galinčio stulbinamai tiksliai išmatuoti Žemės sukimosi kryptį – patobulinimais.
Šis lazeris, esantis Vetzellio geodezinėje observatorijoje, veikia specialiai suprojektuotoje hermetiškoje kameroje 6 metrų gylyje po žeme ir susideda iš lazerinio žiedinio giroskopo ir „bėgimo takelio“, kurie yra kruopščiai sukalibruoti taip, kad išoriniai veiksniai turėtų kuo mažesnę įtaką rodmenims.
Taigi Žemės dienos ilgis palaipsniui ilgėja. Kaip minėta, dinozaurų amžiuje diena trukdavo 23 valandas, o prieš 1,4 mlrd. metų – tik 18 valandų ir 41 minutę.
Dabar mokslininkai pranešė, kad prognozuojama, jog po 200 mln. metų dienos trukmė pailgės iki 25 valandų. Tačiau dėl kokios priežasties taip nutiks?
Diena Žemėje truks 25 valandas
Atsakymas, kaip dažnai būna, slypi mūsų planetos palydove, kuris nuolat tolsta nuo Žemės, taip sulėtindamas jos gravitacinį poveikį planetai (ir pailgindamas dienas).
Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „National Geographic“ ir yra reikšmingas žingsnis į priekį siekiant suprasti mūsų planetos sukimąsi.
Tikslus laikas, per kurį Žemė apsisuka, kasmet gali skirtis nedidelėmis milisekundžių dalimis dėl įvairių veiksnių, pavyzdžiui, tektoninių plokščių judėjimo, vidinio branduolio sukimosi pokyčių arba Mėnulio gravitacinės traukos.
O pradinis greitis priklauso nuo jėgos, su kuria aplink Saulę skriejančios dulkės, uolienos ir dujos susidūrė ir suformavo mūsų planetą.
Tačiau kokios bus šio įvykio pasekmės Žemei ir gyvoms būtybėms?
Tiksliai pasakyti neįmanoma, nes numatomi pokyčiai įvyks geologiškai reikšmingu laikotarpiu.
Vienintelis dalykas, kurį žinome tikrai, yra tai, kad visi gyvieji Žemės organizmai yra glaudžiai susiję su 24 valandų ciklu.
Taigi 25 valandų dienos teoriškai gali turėti įtakos biologiniams procesams.
Tas pats pasakytina ir apie orus. Svarbiausia, kad po 200 milijonų metų atsiras kas nors, kas išmatuos ir apskaičiuos laiko tėkmę.
