Kartais didžiausi atradimai įvyksta ne laboratorijose ar muziejuose, o ten, kur niekas jų nesitiki – po kasdieniu miesto grindiniu. Norvegijos Šieno (Skien) mieste, vykdant visiškai įprastą vandentiekio ir nuotekų tinklų rekonstrukciją, archeologai aptiko tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta: kelias senas medines statines. Tačiau šios statinės pasirodė esančios XVII amžiaus ąžuoliniai indai, išsilaikę beveik nepriekaištingai, o jų turinys atvėrė netikėtą paslaptį apie miesto statybas, pramonę ir kasdienybę.
Įdomiausia tai, kad atradimas nėra vien „gražus radinys“. Jis padeda suprasti, kaip ankstyvųjų naujųjų laikų miestas sprendė labai praktišką uždavinį: kaip laikyti ir paruošti kalkes – vieną svarbiausių statybinių medžiagų – taip, kad jos būtų tinkamos naudoti ilgą laiką net atšiauriomis Skandinavijos žiemomis.
Kas rasta Šiene ir kodėl tai išskirtina?
Per kasinėjimus Šieno miesto teritorijoje archeologai iškėlė į dienos šviesą tris ąžuolines statines, datuojamas XVII amžiumi. Tai, kad jos buvo aptiktos beveik nepažeistos, nustebino net patyrusius specialistus: paprastai mediena, ypač miesto aplinkoje, per šimtmečius suyra, suskyla, ją pažeidžia mikroorganizmai ar vėlesnės statybos.
Šiuo atveju statinės išliko išskirtinai gerai, o aplink jas ir jų dugne archeologai rado kalkių luitų. Virš statinių slūgsojo statybinės atliekos ir miesto „buitinis sluoksnis“ – tai leido suprasti, kad statinės nebuvo atsitiktinai pamestos. Jos buvo sąmoningai įkastos ir panaudotos kaip kalkių laikymo talpos.
Projekto vadovė Kristine Odebø Haugan pabrėžė, kad tokios gerai išsilaikiusios statinių „kolekcijos“ iki šiol čia nebuvo matyta, o klausimas „kam jos tarnavo?“ tapo pagrindiniu tyrimų akcentu. Atsakymas, panašu, slypi pačiose kalkėse.
Kalkės: paprasta medžiaga, be kurios miestas neaugtų
Kad suprastume radinio reikšmę, verta trumpai paaiškinti, kas yra kalkės ir kodėl XVII amžiuje jos buvo tokios svarbios.
Kalkės – tai medžiaga, gaunama kaitinant kalkakmenį (kalcio karbonatą). Kaitinant išsiskiria anglies dioksidas, o lieka vadinamosios negesintos kalkės (kalcio oksidas). Kai į jas įpilama vandens, vyksta stipri cheminė reakcija – kalkės „gesinamos“, susidaro kalcio hidroksidas ir išsiskiria šiluma. Ši gesintų kalkių masė (kalkių tešla arba kalkių pienas) buvo plačiai naudojama:
- mūro skiediniui (plytoms ir akmenims rišti),
- tinkui ir fasadų apdailai,
- paviršių balinimui ir apsaugai,
- įvairiems remonto darbams, ypač miestuose, kuriuose dažnai vykdavo atstatymai po gaisrų.
Svarbus niuansas: negesintos kalkės yra labai reaktyvios. Netinkamai laikomos jos sugeria drėgmę, reaguoja su anglies dioksidu, praranda savybes, o pati reakcija su vandeniu gali būti pavojinga. Todėl laikymas buvo ne mažiau svarbus nei pati gamyba.
Kodėl kalkės buvo laikomos statinėse ir dar užkastos?
Šieno radinys rodo išradingą XVII amžiaus „technologinį triuką“: statinės buvo pripildytos kalkių ir užkastos. Toks sprendimas galėjo turėti kelis privalumus:
Reaktyvumo sumažinimas ir stabilumas. Užkasta statinė yra labiau izoliuota nuo oro (ypač nuo anglies dioksido) ir staigių drėgmės pokyčių. Tai padeda kalkėms ilgiau išlikti tinkamos naudoti.
Apsauga nuo šalčio. Skandinavijoje žiemos šaltos, o statybinės medžiagos, ypač turinčios vandens, gali nukentėti nuo užšalimo ir atitirpimo ciklų. Po žeme temperatūra stabilesnė.
Saugumas ir tvarka uostamiestyje. Šienas istoriškai buvo uostinis, prekybinis miestas, kuriame judėjo daug žmonių, krovinių, vyko statybos. Užkastos kalkės mažiau trukdė, buvo saugiau laikomos ir mažiau veikiamos atsitiktinių užteršimų.
Patogus „sandėlis vietoje“. Statines galima buvo laikyti arti statybviečių ar svarbių miesto arterijų, kad prireikus kalkės būtų lengvai pasiekiamos.
Kitaip tariant, po gatve aptiktos statinės gali būti XVII amžiaus miesto infrastruktūros dalis – tarsi statybinis sandėlis, įrengtas žemėje.
„Ant statinės dugno“ – sluoksniai, pasakojantys apie pakartotinį naudojimą
Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad kuo giliau kasė, tuo daugiau atsivėrė istorinių sluoksnių – net iki IX amžiaus. Toks stratigrafinis „pyragas“ miestų teritorijose yra įprastas: bėgant šimtmečiams miestas perstatomas, keliai kyla, statiniai griaunami ir vėl statomi, o visi šie procesai palieka aiškius žemės sluoksnius.
Šiuo atveju statinės tapo tarsi laiko kapsule. Iš jų ir virš jų esančių nuolaužų galima spręsti:
- kiek kartų statinės buvo panaudotos,
- ar jos ilgą laiką tarnavo tai pačiai funkcijai,
- kokiuose miesto atstatymo etapuose kalkės buvo naudojamos intensyviausiai.
Net posakis „statinės dugnas“ įgauna tiesioginę prasmę: būtent apačioje, kartu su kalkių likučiais, slypi užuominos apie sandėliavimo praktiką, miesto remonto darbus ir kasdienę logistiką.
Šienas: kodėl šis miestas archeologams toks įdomus?
Šienas yra vienas senesnių Norvegijos miestų, istoriškai svarbus kaip prekybos ir uosto centras. Tokiuose miestuose paprastai susikerta keli svarbūs veiksniai:
- intensyvi statyba ir perstatymai,
- gaisrų ir stichijų padariniai (Skandinavijos mediniuose miestuose gaisrai istorijoje buvo dažni),
- prekybos ryšiai, atnešantys naujas medžiagas ir technologijas,
- amatų ir ankstyvosios pramonės židiniai.
Neatsitiktinai šie kasinėjimai vadinami pirmaisiais didelio masto tyrimais Šiene nuo 1970-ųjų. Ilgesnė pertrauka reiškia, kad didelė miesto požeminės istorijos dalis buvo menkai tyrinėta šiuolaikiniais metodais. Todėl net „paprasti“ radiniai gali tapti labai reikšmingi.
Be statinių, tyrėjai aptiko ir pastatų pėdsakų bei viduramžių laikotarpio objektų. Vis dėlto vietos gyventojų dėmesį labiausiai patraukė būtent ąžuolinės statinės ir šalia istorinio kelio rastas didelis kelmas – tokie objektai yra vizualiai įspūdingi, lengvai suprantami net ne specialistui, o kartu idealiai tinka pasakoti miesto istoriją per kasdienius daiktus.
Kodėl statinės išsilaikė taip gerai?
Mediena geriausiai išsilaiko, kai turi mažai kontakto su deguonimi. Jei statinės buvo užkastos drėgnoje, mažai deguonies turinčioje aplinkoje, susidaro sąlygos, kurios sulėtina irimą. Ąžuolas pats savaime yra patvari mediena, turinti taninų, kurie gali šiek tiek stabdyti biologinį irimą. O jei viduje dar buvo kalkių – šarminė aplinka taip pat galėjo prisidėti prie geresnio išlikimo.
Leidiniai, aptarę radinį, pabrėžia, kad toks išsaugojimas rodo XVII amžiaus strategijos efektyvumą: tai ne vien sėkmė, bet ir apgalvotas būdas ilgalaikiam kalkių sandėliavimui.
Ką šis atradimas pasako apie miesto „statybines taisykles“?
Šieno statinės leidžia pažvelgti į miesto kūną iš vidaus – ne per didingus pastatus ar valdovų dokumentus, bet per medžiagas, kurios tiesiogine prasme „surišo“ sienas.
Atradimas primena kelis svarbius dalykus:
- Miestai vystosi per praktiką. Tai, kaip laikomos kalkės, parodo, kaip organizuotas darbas, kaip planuojami remontai, kaip sprendžiamos žiemos problemos.
- Pramonė ir amatai buvo integruoti į kasdienį gyvenimą. Uostamiestyje statybinės medžiagos turėjo būti po ranka, o jų logistika – apgalvota.
- Archeologija miestuose dažnai prasideda nuo infrastruktūros projektų. Vandentiekio ar kanalizacijos rekonstrukcija atveria sluoksnius, kurių kitaip niekas nepasiektų.
Trys statinės, prilygstančios istorijos dokumentui
Po Šieno gatve rastos XVII amžiaus ąžuolinės statinės – ne tik reta sėkmė archeologams. Tai konkretus, apčiuopiamas įrodymas, kad miesto žmonės turėjo išmintingų, praktiškų sprendimų, leidusių saugiai laikyti reaktyvias kalkes ir užtikrinti nuolatinį statybų bei remonto procesą. Kartu šis radinys primena, jog kiekvienas miestas turi antrą gyvenimą po žeme – sluoksniais, kuriuose užfiksuota ne viena epocha.
Ir kartais užtenka trijų senų statinių, kad miestas prabiltų apie save naujai: kaip buvo statomas, taisomas, kaip ruošėsi žiemai ir kaip kruopščiai saugojo tai, kas buvo būtina jo išlikimui.
