Šimtmečius jis buvo laikomas neįmenama mįsle. Nei kalbininkai, nei kriptografai, nei dirbtinis intelektas nesugebėjo paaiškinti, ką reiškia keisti simboliai, užpildantys vieną paslaptingiausių viduramžių knygų. Tačiau naujas tyrimas siūlo netikėtą požiūrį: galbūt Voiničiaus rankraštis nėra iššifruojamas todėl, kad jis niekada nebuvo skirtas „skaityti“ įprasta prasme.
Rankraštis, kuris nepaklūsta jokiai kalbai
Voiničiaus rankraštis buvo datuotas radiokarbono metodu XV amžiumi. Jame yra apie 38 tūkstančiai žodžių, parašytų unikaliais glifais, kurie nepriklauso jokiai žinomai rašto sistemai. Rankraštį puošia keistos augalų iliustracijos, astrologiniai brėžiniai, alcheminiai simboliai ir mįslingos scenos su nuogomis maudančiomis moterimis.
Daugiau nei šimtmetį bandyta įrodyti, kad tai:
- nežinoma natūrali kalba,
- sudėtingas šifras,
- prarasta mokslo sistema,
- arba tiesiog viduramžių apgaulė.
Kol kas nė viena teorija neįrodė savo teisumo.
Naujas požiūris: ne iššifravimas, o sukūrimo metodas
Naujausias tyrimas, publikuotas žurnale Cryptologia, siūlo keisti klausimą. Ne „ką reiškia tekstas“, o „kaip jis buvo sukurtas“.
Mokslo žurnalistas Michaelas Greshko sukūrė eksperimentinį šifrą, pavadintą Naibbe – pagal XIV a. Italijoje žinomą kortų žaidimą. Šis šifras neatkoduoja Voiničiaus rankraščio, tačiau parodo, kaip viduramžių technologijomis buvo galima sukurti tekstą, statistiškai beveik identišką vadinamajai „voynichese“.
Kaip veikia Naibbe šifras
Naibbe naudoja du paprastus atsitiktinumo šaltinius, kurie buvo prieinami viduramžiais:
- kauliuką,
- žaidimo kortas.
Pirmiausia kauliuko metimas nusprendžia, kaip tekstas (lotynų ar italų kalba) bus suskaidytas į viengubas ar dvigubas raides. Pavyzdžiui, žodis gatto gali tapti „g“, „at“ ir „to“. Tuomet kortos traukimas nurodo, kuri iš šešių specialių lentelių bus naudojama toms raidėms paversti keistais glifais.
Svarbiausia tai, kad šios lentelės yra svertinės. Tai reiškia, jog sugeneruotų simbolių dažnis beveik tiksliai atitinka tikrojo Voiničiaus rankraščio glifų pasikartojimą, žodžių ilgius ir net tam tikras „gramatikos“ taisykles.
Kodėl tai svarbu
Iki šiol didžiausias Voiničiaus rankraščio paradoksas buvo tas, kad jo tekstas elgiasi kaip kalba, bet neatitinka jokios kalbos. Naibbe šifras parodė, kad tokį efektą galima sukurti dirbtinai, naudojant paprastą, bet sistemingą metodą.
Pats Greshko pabrėžia, kad Naibbe beveik neabejotinai nėra tikrasis Voiničiaus rankraščio būdas. Tačiau jis pateikia pilnai dokumentuotą, rankomis įgyvendinamą sistemą, kuri paaiškina, kaip galėjo atsirasti toks „pseudo-kalbinis“ tekstas.
Apgaulė ar genialus eksperimentas
Voiničiaus rankrašis pavadintas kolekcininko Wilfrido Voiničiaus vardu, kuris jį įsigijo 1912 metais. Šiandien rankraštis saugomas Yale universitetas.
Viena iš rimtai svarstomų teorijų teigia, kad tai – viduramžių apgaulė, sukurta sužavėti, supainioti ar net apgauti. Šią hipotezę sustiprino faktas, kad net modernūs dirbtinio intelekto algoritmai, naudoti pastaraisiais metais, nesugebėjo atskleisti jokios prasmingos struktūros.
Vis dėlto kiti tyrėjai mano, kad Voiničiaus tekstas vis dar gali būti paremtas realia kalba ar simboline sistema. Naibbe šifras atsiduria tarp šių dviejų stovyklų – jis rodo, kad tekstas galėjo būti sąmoningai sukurtas taip, kad atrodytų prasmingas, net jei realios prasmės neturi.
Kodėl tai keičia tyrimų kryptį
Svarbiausia šio darbo reikšmė – metodologinė. Naibbe gali tapti standartiniu lyginamuoju modeliu, su kuriuo bus lyginami kiti bandymai paaiškinti Voiničiaus rankraštį. Skirtumai tarp dirbtinai sugeneruoto teksto ir originalo gali padėti atskleisti, kokie elementai buvo sąmoningi, o kurie – atsitiktiniai.
Kaip sako pats Greshko, galbūt ne panašumai, o neatitikimai galiausiai parodys, kaip iš tikrųjų buvo sukurtas paslaptingasis rankraštis.
Pastaraisiais metais Voiničiaus rankrašis tapo bandymų lauku ne tik kalbininkams, bet ir dirbtinio intelekto sistemoms. Įvairios mokslininkų grupės naudojo neuroninius tinklus, statistinius kalbos modelius ir mašininio mokymosi algoritmus, bandydamos nustatyti, ar vadinamoji „voynichese“ turi bent menkiausių natūralios kalbos požymių. Rezultatai buvo netikėti.
AI modeliai atpažino struktūrą, būdingą tikroms kalboms: žodžių ilgių pasiskirstymą, pasikartojančius rašybos modelius, net tam tikras „gramatines“ taisykles. Tačiau bandant šiuos modelius susieti su bet kuria žinoma ar rekonstruota kalba, sistema nuolat „užstrigdavo“. Tai sustiprino paradoksą: tekstas elgiasi kaip kalba, bet nepriklauso jokiai kalbai.
Būtent čia Naibbe šifro idėja tampa ypač svarbi. Ji paaiškina, kaip galima sąmoningai sukurti tekstą, kuris apgauna tiek žmones, tiek algoritmus. Jei Voiničiaus rankrašis buvo sukurtas naudojant atsitiktinumo ir griežtų taisyklių derinį, tuomet jis yra ne nesėkmingas šifras, o neįtikėtinai sėkminga imitacija.
Įdomu ir tai, kad pats rankraštis, šiandien saugomas Yale universitetas, neatrodo kaip chaotiška klastotė. Jo tekste beveik nėra taisymų, perbraukimų ar klaidų, kurios būtų būdingos beprasmiam rašymui. Tai leidžia manyti, kad autorius turėjo aiškią sistemą ir ja pasitikėjo.
Kai kurie tyrėjai spėja, kad rankraštis galėjo būti sukurtas kaip intelektualinis eksperimentas, demonstravęs autoriaus gebėjimą sukurti „kalbą“, kuri atrodo gyva, bet iš tiesų neturi semantinės prasmės.
Tokiu atveju Voiničiaus rankrašis būtų ne mįslė, kurią reikia išspręsti, o viduramžių proto žaidimas, pralenkęs savo laiką.
