Beveik 40 mokslininkų ir žurnalistų iš skirtingų šalių leidosi į vieną pavojingiausių šių metų mokslinių misijų. Jų tikslas – Antarktidoje esantis vadinamasis „Teismo dienos“ ledynas, kurio tikrasis pavadinimas yra Thwaites Glacier. Nuo šio milžiniško ledo masyvo ateities tiesiogiai priklauso prognozės, kiek ir kaip greitai kils pasaulio vandenynų lygis.
Nors jau daugelį metų fiksuojami spartėjantys ledyno nykimo požymiai, mokslininkai iki šiol neturi pakankamai tikslių duomenų, leidžiančių įvertinti realų grėsmės mastą ir galimus scenarijus.
Kodėl šis ledynas toks pavojingas
Thwaiteso ledynas užima apie 192 tūkstančius kvadratinių kilometrų – maždaug tiek, kiek visa Jungtinė Karalystė. Jis laikomas vienu svarbiausių planetos „stabdžių“, sulaikančių didžiulius Vakarų Antarktidos ledo kiekius.
Skaičiavimai rodo, kad visiškas šio ledyno ištirpimas galėtų pakelti pasaulio jūros lygį daugiau nei 60 centimetrų. Tačiau tai dar ne didžiausia grėsmė. Mokslininkai perspėja, kad Thwaiteso praradimas galėtų destabilizuoti visą Vakarų Antarktidos ledo skydą, o tai reikštų 3–5 metrų pasaulinį jūros lygio kilimą.
Tokio masto pokyčiai būtų katastrofiški šimtams milijonų žmonių, gyvenančių pakrantėse.
Kas pasikeitė mokslininkų supratime
Ilgą laiką buvo manoma, kad Thwaiteso ledynas yra palyginti stabilus, nes jo pagrindas remiasi į jūros dugną. Tačiau naujausi palydoviniai duomenys ir radarų matavimai atskleidė nerimą keliančią realybę.
Šiltesnis vandenyno vanduo prasiskverbia po ledu, pasiekia ledyno pagrindą ir ardo jį iš vidaus. Susiformuoja milžiniški plyšiai, kurių gylis siekia šimtus metrų. Tai reiškia, kad ledynas nyksta ne tik iš paviršiaus, bet ir „ištuštinamas“ iš apačios.
Kai kurie tyrimai rodo, kad klimato atšilimo poveikis šiam procesui ilgą laiką buvo smarkiai nuvertintas.
Ar toks kolapsas jau buvo įvykęs anksčiau
Paleoklimato duomenys leidžia manyti, kad panašus grandininis ledynų griuvimas Žemėje jau galėjo vykti prieš maždaug 120 tūkstančių metų, paskutinio tarpledynmečio metu. Tuomet jūros lygis buvo gerokai aukštesnis nei šiandien.
Ši hipotezė kelia dar didesnį nerimą, nes rodo, kad tokie procesai nėra vien teoriniai. Jie jau yra įvykę, tik žmonija tada dar neegzistavo.
Ekspedicija ekstremaliomis sąlygomis
Ekspedicija praėjusią savaitę išplaukė iš Naujosios Zelandijos uosto Pietų Korėjos ledlaužiu. Artimiausią mėnesį mokslininkai dirbs ties ledyno pakraščiu, kur sąlygos laikomos vienomis pavojingiausių pasaulyje.
Ledynas juda maždaug 9 metrus per parą, todėl bet kuri įranga gali akimirksniu dingti plyšiuose arba būti sutraiškyta judančio ledo. Be to, Antarktidos oras gali pasikeisti per minutes.
Kaip bus renkami duomenys
Misijos metu planuojamas itin platus tyrimų spektras:
- aeroradarų pagalba bus žemėlapuojama vidinė ledyno struktūra,
- bus gręžiamos iki 800 metrų gylio angos, skirtos jutikliams vandenyne įrengti,
- dalis įrangos bus nuleidžiama iš sraigtasparnių.
Vienas inovatyviausių sprendimų – ruonių pasitelkimas. Jiems bus pritvirtinti davikliai, fiksuojantys vandens temperatūrą ir druskingumą iki 500 metrų gylyje. Duomenys bus perduodami palydoviniu ryšiu.
Ekologai aiškina, kad ruoniai natūraliai plaukioja būtent tose vietose, kur vyksta intensyviausia šilto vandens ir ledo sąveika, todėl jų surinkta informacija yra neįkainojama.
Kodėl ši ekspedicija tokia svarbi
Tai gali būti viena reikšmingiausių klimato tyrimų ekspedicijų per pastarąjį dešimtmetį. Surinkti duomenys leis patikslinti klimato modelius ir atsakyti į klausimą, kiek laiko žmonija dar turi pasiruošti neišvengiamoms pakrančių transformacijoms.
Nuo šių išvadų priklausys ne tik mokslinės prognozės, bet ir politiniai sprendimai, infrastruktūros planavimas bei pasaulio ekonomikos stabilumas ateinančiais šimtmečiais.
Klimato tyrėjai Thwaiteso ledyną dažnai vadina ne pavieniu objektu, o sistemos lūžio tašku. Pasak glaciologų, ledynai, tokie kaip Thwaitesas, atlieka „atramos“ funkciją – jie sulaiko milžiniškas ledo mases, esančias giliau žemyne. Jei ši atrama susilpnėja arba žlunga, procesas tampa praktiškai negrįžtamas.
NASA tyrimai rodo, kad Thwaiteso ledyno traukimosi greitis per pastaruosius kelis dešimtmečius ženkliai išaugo. Palydoviniai duomenys atskleidžia, kad ledo masės praradimas šiame regione yra vienas sparčiausių visoje Antarktidoje. Dar svarbiau tai, kad šis procesas vyksta ne tolygiai, o šokinėjant – kai kuriais laikotarpiais ledynas stabilizuojasi, tačiau vėliau vėl patiria staigius ir didelius lūžius.
Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija pabrėžia, kad net ir dalinis Thwaiteso destabilizavimas gali smarkiai pakeisti pasaulines prognozes. Daugelis ankstesnių modelių rėmėsi prielaida, jog tokie ledynai reaguoja lėtai ir prognozuojamai. Tačiau nauji duomenys rodo, kad šilto vandenyno vandens įsiskverbimas po ledu gali sukelti staigius struktūrinius pokyčius, kurių neįmanoma sustabdyti net sumažinus emisijas.
Svarbu ir tai, kad Thwaiteso ledynas yra susijęs su keliais kitais Vakarų Antarktidos ledynais. Mokslininkai kalba apie vadinamąjį kaskadinį efektą, kai vieno ledyno griūtis padidina apkrovą kitiems. Tokiu atveju procesas gali tapti savaime palaikomas ir vystytis šimtmečius, net jei klimato atšilimas būtų sustabdytas.
Būtent todėl ši ekspedicija laikoma kritiškai svarbia. Ji gali atsakyti į klausimą, ar žmonija dar turi laiko pasiruošti, ar kai kurie procesai jau peržengė ribą, po kurios sprendimai taps tik prisitaikymo, o ne prevencijos klausimu.
