Ar žinojai, kad net vorai gali turėti savo „charakterį“? Mokslininkai ilgą laiką manė, kad drąsa, bailumas ar elgsenos ypatumai būdingi tik aukštesniems gyvūnams.
Tačiau naujas tyrimas atskleidė, kad ir socialiniai vorai pasižymi individualumu – bet jis trunka tik kelias savaites.
Šis netikėtas atradimas gali iš esmės pakeisti mūsų supratimą apie gyvūnų elgseną ir evoliucijos mechanizmus.
Ar gyvūnai turi asmenybę?
Stegodyphus dumicola – socialinių vorų rūšis, gyvenanti kolonijomis. Jie puikiai tinka eksperimentams, nes jų elgesys lengvai išmatuojamas, o bendruomeninis medžioklės būdas leidžia stebėti grupės dinamiką.
Tyrėjai 133 jauniems vorams taikė kelis testus:
- Reakcija į išgąsdinimą oro srove
- Bėgimo greitis numetus iš 10 cm aukščio
- Grupinis reagavimas į grobį
Svarbiausia išvada: po 4 savaičių drąsūs vorai tapdavo panašūs į visus kitus. Tik pradinėje vystymosi stadijoje buvo aiškiai matomi elgsenos skirtumai.
Ką tai sako apie evoliuciją?
Tyrimas kelia rimtų klausimų dėl natūralios atrankos poveikio elgsenos bruožams. Jei individualumas toks trumpalaikis, ar tikrai gamta jį atrenka kaip naudingą savybę?
Vorų elgsenos pokyčių dinamika
| Tyrimo laikotarpis | Stebėtas elgesys | Pagrindinis rezultatas |
|---|---|---|
| 1–14 diena | Drąsa ir bėgimo reakcija ryški | Aiškiai išreikšta individualybė tarp vorų |
| 15–28 diena | Pradeda mažėti skirtumai | Drąsūs vorai tampa panašesni į kitus |
| 29–42 diena | Elgesys tampa vienodesnis | Prognozuoti drąsą jau sunku |
| 43–115 diena | Skirtumų beveik nelieka | Individualūs bruožai išnyksta, vorai elgiasi panašiai |
Išvados: ką šis tyrimas parodė?
Net ir paprasti bestuburiai, tokie kaip socialiniai vorai, gali pasižymėti elgsenos individualumu – drąsos, bailumo ar reakcijos į pavojų forma.
Tačiau šios elgsenos savybės yra trumpalaikės. Joms būdingas aiškus intensyvumas tik per pirmąsias vystymosi savaites, o vėliau jos išsilygina.
Trumpalaikiai elgesio testai gali klaidinti, jei remiamasi vienkartiniu vertinimu ir bruožai priskiriami visam organizmo gyvenimui.
Tyrimas atskleidė, kad vienas ar keli stebėjimo momentai nėra pakankami spręsti apie „charakterio“ bruožus – ypač kalbant apie mažiau pažangias gyvūnų rūšis.
Galiausiai, šie duomenys kelia klausimų dėl natūralios atrankos poveikio elgsenos bruožams – jei individualumas nėra pastovus, jis gali neturėti evoliucinės reikšmės.
