Snaigės nuo seno žavi žmones savo ypatingu grožiu ir sudėtingomis formomis. Dar vaikystėje sužinome, kad gamtoje neįmanoma rasti dviejų visiškai vienodų snaigių – kiekviena jų yra nepakartojama.
Šią idėją pirmasis išpopuliarino amerikiečių meteorologas Vilsonas Bentlis. Jis XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje naudodamas paprastą fotoaparatą įamžino tūkstančius snaigių. Nepaisant intensyvių pastangų, jam nepavyko aptikti dviejų vienodų snaigių. Bet ar žinote, kodėl taip yra? Šiandien mokslininkai jau rado atsakymą.
Snaigių unikalumas kyla iš jų formavimosi gamtos sąlygomis. Visi faktoriai, darantys įtaką jų augimui, prisideda prie kiekvienos snaigės išskirtinumo.
Pavyzdžiui, ledo kristalų forma labai priklauso nuo temperatūros ir drėgmės. Esant skirtingoms temperatūroms, snaigės gali įgyti šešiakampių plokštelių, plonų adatėlių ar net šakotų struktūrų, primenančių medžių šakeles.
Atmosferos sąlygų kaita lemia vis didesnę snaigių formų ir raštų įvairovę.
Antra, chaotiškas snaigių judėjimas debesyse taip pat prisideda prie jų įvairovės. Jos keliauja per skirtingus atmosferos sluoksnius, o kiekviename sluoksnyje temperatūra ir drėgmė šiek tiek skiriasi. Net jei dvi snaigės pradeda formuotis vienodai, jų „kelionė“ garantuoja, kad jos bus skirtingos.
Kita priežastis, kodėl snaigės yra unikalios, yra mikroskopiniai vandens molekulių skirtumai. Nors vandens formulė yra ta pati, kai kuriose molekulėse gali būti vandenilio izotopų, todėl ledo struktūroje atsiranda mažyčių, bet svarbių pokyčių.
Snaigių formavimosi geometrija yra ypač sudėtinga. Jos struktūra vystosi simetriškai aplink šešiakampį branduolį, tačiau net ir mažiausias pokytis vienoje pusėje paveikia visą jos raštą. Oro srautų turbulencija, judėjimas ir susidūrimai atmosferoje taip pat prisideda prie unikalių snaigės formų susidarymo.
Būtent dėl šių įvairių veiksnių kiekviena snaigė yra visiškai išskirtinė. Tai reiškia, kad rasti dvi identiškas snaiges yra tiesiog neįmanoma.
Šis variantas išsaugo esmę, tačiau išvengia plagiato rizikos.
Tobulai snaigės formai susidaryti reikėjo specifinių aplinkybių: beveik visiško oro ramumo ir itin aukštos drėgmės. Tik tokiomis sąlygomis snaigė galėjo kaupti sušalusius vandens lašelius ir ledo kristalus, išlaikydama savo struktūrą nepaliestą, kol nusileido ant žemės.
Tačiau ne visos snaigės būna didelės – kai kurios yra ypač mažos. Tokie mikroskopiniai ledo kristalai vadinami „deimantų dulkėmis“. Tai mažos šešiakampės prizmės, susidarančios esant ekstremaliai žemai temperatūrai, pavyzdžiui, Arktyje, Antarktidoje arba kartais Kanados šiaurėje ar JAV.
Kokios spalvos yra snaigės?
Pirmas įspūdis apie snaiges dažnai būna, kad jos baltos. Tačiau jei į jas pažvelgsime atidžiau, pastebėsime, kad jos iš tikrųjų yra skaidrios, nors ir ne tiek, kiek stiklas. Šviesa neprasiskverbia pro jas tiesiogiai, o išsisklaido, sukurdamas baltumo įspūdį.
Kai pažvelgsime į snaigę per aukštos kokybės nuotrauką, galėsime įsitikinti, kad ji iš tiesų skaidri. Tačiau tai nėra vienintelis dalykas, kuris gali nustebinti. Sniego spalva priklauso nuo aplinkos sąlygų ir gali keistis.
Pavyzdžiui, sutryptas sniegas įgauna melsvą atspalvį. Jei sniege atsiranda dumblių, jis gali tapti oranžinis, raudonas arba net žalias.
Pavyzdžiui, 2020 m. Antarktidoje sniegas pasidarė žalias.
Didžiausia fiksuota snaigė
Specialistai teigia, kad snaigės sudaro daugybę ledo kristalų, o dauguma jų yra mažesnės nei 1 mm dydžio. Vidutinė snaigė susideda iš apie 180 milijardų vandens molekulių.
Kiek vandens yra snaigės struktūroje, priklauso nuo įvairių faktorių, tokių kaip temperatūra, kristalinė struktūra, vėjo greitis ir kiti.
Nors didžiausios snaigės nuotraukos nėra užfiksuotos, į Gineso rekordų knygą įrašyti didžiausios snaigės išmatavimai.
Didžiausia rastą snaigė buvo atrasta Fort Keogh, Montanoje, 1887 m. sausio 28 d. Ji buvo 38,1 cm pločio ir 20,32 cm storio.
