Archeologai Rytų Turkijoje aptiko nepaprastą radinį – daugiau nei prieš 1700 metų pastatytą romėnų pirtį, kuri buvo aprūpinta pažangia grindų šildymo sistema.
Šis atradimas ne tik praplečia žinias apie Romos inžineriją, bet ir atskleidžia, kaip imperijos technologijos bei kultūra skverbėsi į tolimus regionus, esančius už pagrindinių centrų ribų.
2023 metais vietos ūkininkas iš Salkajos kaimo (Elazigo provincija, rytinė Turkija) atsitiktinai aptiko mozaiką, apie kurią pranešė Kultūros ir turizmo ministerijai.
Vėliau pradėtuose archeologiniuose tyrimuose, vadovaujamuose archeologo Emre Chairo, buvo atidengti romėnų pirties liekanos, datuojamos III amžiumi po Kr.
Vienas svarbiausių atradimų – kaldarijumas, arba karštoji pirties dalis. Čia išliko aiškūs įrodymai apie hipokausto sistemą – sudėtingą grindų ir sienų šildymo metodą. Pasak archeologo, mažos plytų kolonos laikė pakeltą grindų dangą, o iš specialios krosnies sklindantis karštas oras cirkuliavo po patalpomis, šildydamas grindis bei sienas.
Romėnai šią technologiją pavertė standartine visuomeninių pirčių ir prabangių vilų dalimi, taip patobulindami senesnius bandymus naudoti šildymą patalpoms. Šiandien hipokaustas laikomas šiuolaikinio grindų šildymo pirmtaku.
Tai pirmoji tokia romėnų pirtis, atrasta Elazigo provincijoje, įrodanti, kad regione egzistavo ne tik žemdirbystė, bet ir reikšmingas miestinis gyvenimas. Archeologai spėja, jog pirtis bei mozaika galėjo priklausyti miesto centrui, kur dar slepiasi kiti statiniai.
Romėnų pirtys turėjo ypatingą vaidmenį visuomenėje – jos buvo ne tik higienos vieta, bet ir socialinis, kultūrinis bei politinis centras. Tokie kompleksai suvienydavo bendruomenes, tapdavo prestižo ir technologinio pranašumo simboliu.
Šis radinys taip pat rodo Romos kultūrinę įtaką rytinei Anatolijai, kur vietinės tradicijos jungėsi su imperijos inžineriniais pasiekimais. Tyrimai dar tęsiami, o vietos muziejaus administracija planuoja išsaugoti griuvėsius ateities kartoms bei kultūriniam turizmui.
Panašios romėnų pirtys buvo aptiktos įvairiose imperijos dalyse – nuo Pompėjos Italijoje iki Bato Didžiojoje Britanijoje. Kiekviena jų liudija ne tik apie romėnų technologinį sumanumą, bet ir apie ypatingą bendruomeninį gyvenimo būdą.
Rytų Turkijoje atrasta 1700 metų senumo romėnų pirtis su grindų šildymo sistema atskleidžia aukštą romėnų inžinerijos lygį ir jų kultūrinės įtakos mastą. Šis radinys rodo, kad net tolimuose regionuose žmonės naudojo pažangias technologijas, kurios laikomos šiuolaikinio grindų šildymo pirmtaku.
