Ką šiandien laikytume egzotišku ar net keistu patiekalu, senovės Romoje galėjo būti tiesiog eilinis dienos pietų pasirinkimas.
Nauji archeologiniai duomenys rodo, kad strazdo mėsa buvo ne išskirtinis delikatesas imperijos elitui, o visai įprastas patiekalas paprastiems žmonėms, ypač miesto aplinkoje.
Ši išvada buvo padaryta po to, kai archeologai Polentijoje, senoviniame romėnų mieste dabartinėje Maljorkos saloje, atrado net 165 strazdo giesmininko (Turdus philomelos) kaulus.
Tai – stulbinantis atradimas, nes kaulai rasti ne prabangių rūmų kieme ar turtingų vilų liekanose, bet paprasto romėniško užeigos tipo maitinimo taško nuotekų duobėje, datuojamoje I a. pr. Kr.
Tai keičia mūsų supratimą apie romėnų kasdienę virtuvę. Pasak tyrimo vadovo Alejandro Valensuelos iš Viduržemio jūros pažangiųjų tyrimų instituto (IMEDEA), tai retas atvejis, kai galima tiesiogiai pažvelgti į tai, ką valgė romėnų darbininkų klasė.
Tyrimas rodo, kad šie paukščiai tikriausiai buvo gaudomi žiemą naudojant tinklus arba lipnius spąstus. Tai ne tik atskleidžia sezoninį mitybos pobūdį, bet ir leidžia suprasti miesto žmonių išradingumą prisitaikant prie metų laikų.
Įdomu tai, kad daugumos rastų kaulų struktūra rodo, jog krūtinės kaulai buvo tyčia sulaužyti, o tai leidžia manyti, kad paukščiai buvo specialiai suplokštinami prieš gaminimą – labai efektyvus būdas, tarsi specialiai pritaikytas kepimui keptuvėje alyvuogių aliejuje.
Be to, tyrėjai pažymėjo, kad didesnės ilgosios kojos ar sparnų kaulai nebuvo rasti, o tai leidžia manyti, kad paukščiai buvo ruošiami visiškai sveiki, greitai ir paprastai, o vėliau tiesiog išmetami.
Patiekalas, kuris šiandien galėtų būti lyginamas su keptais viščiukais ar net gatvės maistu. Šis būdas, anot mokslininkų, vis dar egzistuoja daugelyje šiuolaikinių Viduržemio jūros šalių virtuvių.
Įdomu tai, kad klasikiniai šaltiniai – pvz., Apicijus ar Plinijus Vyresnysis – mini strazdus kaip prabangų produktą, kuris turėjo būti specialiai serviruojamas figomis ir patiekiamas su subtiliais padažais.
Tačiau čia, Polentijoje, archeologų aptiktas pavyzdys aiškiai byloja, kad egzistavo ir kur kas paprastesnis būdas juos paruošti – greitas, praktiškas ir prieinamas visiems.
Be strazdų kaulų, toje pačioje užeigoje rasta ir vištienos bei triušio liekanų. Tai rodo, kad meniu buvo gana įvairus ir orientuotas į greitą aptarnavimą – tikras analogas šiuolaikinėms „take-away“ stiliumi veikiančioms kavinėms. Tokios vietos buvo miesto kasdienybės dalis: čia pietaudavo prekybininkai, darbininkai, keliautojai, – visi, kurie neturėjo laiko gaminti namuose.
Tokia archeologinė informacija atskleidžia, kad greito maisto kultūra egzistavo jau prieš daugiau nei 2000 metų. Dar daugiau – tai nebuvo tik Pomėjaus ar Romos reiškinys. Panašūs įrodymai rasti ir Didžiosios Britanijos teritorijoje, taip pat kitose imperijos provincijose, rodo, kad karšti patiekalai „išsinešimui“ buvo įprasti visoje Romos imperijoje, o ne tik tarp turtuolių ar miestų elito.
Šis atradimas svarbus ne tik kulinarine, bet ir socialine prasme. Jis atskleidžia, kad romėnų gyvenimo būdas buvo sudėtingas, bet kartu universalus, su aiškiais miestietiško gyvenimo požymiais – spartus ritmas, poreikis greitam maistui, sezoninis pasirinkimas, ekonomiškumas.
Net mažytis paukštis, toks kaip strazdas, čia buvo ne simboliu, o realia kasdienio gyvenimo dalimi.
