Ilgą laiką mokslininkai tikėjo, kad maždaug prieš 45 000 metų, po dar vienos migracijos bangos iš Afrikos ar Artimųjų Rytų į Europą, šiuolaikiniai žmonės (Homo sapiens) greitai įgavo šviesią odą.
Tai buvo aiškinama adaptacija prie mažesnio saulės šviesos kiekio, siekiant užtikrinti pakankamą vitamino D sintezę.
Tačiau pažangios senovinės DNR analizės ir teismo ekspertizės metodai leido iš naujo įvertinti šią teoriją.
2014 m. atlikta genetinė analizė atskleidė, kad prieš 7 000 metų Ispanijoje gyvenęs medžiotojas-rinkėjas turėjo tamsią odą, mėlynas akis ir netoleravo laktozės.
Panašūs rezultatai gauti ir 2018 m., kai mokslininkai atkūrė prieš 10 000 metų Didžiojoje Britanijoje gyvenusio Čederio žmogaus išvaizdą – paaiškėjo, kad jis taip pat turėjo tamsią odą bei melsvai žalias akis.
Šie duomenys sukėlė diskusijų bangą mokslinėje bendruomenėje – kai kurie ekspertai abejojo gautais rezultatais, keldami klausimą dėl analizės tikslumo.
Norėdama išsklaidyti abejones, tarptautinė mokslininkų komanda, vadovaujama Feraros universiteto (Italija) genetiko Guido Barbujani, išanalizavo 348 skirtingais laikotarpiais Europoje gyvenusių žmonių DNR.
Tyrimas apėmė individus nuo akmens amžiaus (prieš 45 000 metų) iki senovės Romos laikų (prieš maždaug 1700 metų). Mokslininkai tyrė genetinius žymenis, išskirtus iš kaulų ir dantų, siekdami nustatyti odos, akių ir plaukų spalvą.
Tačiau dėl tam tikrų genominių spragų ne visuose mėginiuose pavyko tiksliai nustatyti visus tris požymius.
Vis dėlto didelis tyrimo mastas leido sumažinti klaidų tikimybę, o dominuojanti odos spalva buvo nustatyta analizuojant duomenis grupiniu lygmeniu.
Genetinė palaikų medžiaga dažnai būna smarkiai pažeista ir užteršta mikrobais arba šiuolaikinės žmonių DNR.
Siekdami ją atkurti, mokslininkai pasitelkė kriminalistikos metodus.
Pavyzdžiui, jie išskyrė genomo sritis, susijusias su pigmentacija, ir palygino jas su šiuolaikinių europiečių genetiniais duomenimis.
Mokslininkai sutelkė dėmesį į genus, tiesiogiai lemiančius melanino – odos spalvą reguliuojančio pigmento – gamybą.
Tarp jų yra SLC24A5 ir SLC45A2 – genai, kurių mutacijos skatina šviesesnę odą, bei HERC2 – genas, siejamas su mėlynomis akimis.
Tyrėjai apskaičiavo šių genetinių variantų derinį, kad nustatytų fenotipą. Pavyzdžiui, jei SLC24A5 ir SLC45A2 genuose buvo nustatyti „šviesūs“ variantai, tai rodo mažesnį odos pigmentacijos lygį.
Ne visi genomai buvo visiškai išsaugoti. 45 atvejais nepavyko nustatyti visų trijų požymių (odos, akių, plaukų), tačiau mokslininkai daugiausia orientavosi į grupių analizę.
Net jei kai kuriose vietose buvo klaidų, bendra statistika – pavyzdžiui, šviesios ir tamsios odos santykiai – išliko patikima.
Tyrimas parodė, kad 63 % senovės europiečių, t. y. dauguma, prieš 3000 metų turėjo tamsią odą.
Tik 8 % buvo šviesiaodžiai, kaip ir šiuolaikiniai skandinavai, o 29 % turėjo tarpinį odos atspalvį.
Analizė atskleidė, kad lūžis įvyko maždaug prieš 3000 metų, kai šviesios odos žmonės tapo dominuojančia gyventojų grupe Europoje.
Tyrimo autoriai nustatė, kad maždaug prieš 3000 metų (1200-1000 m. pr. m. e.) Europoje įvyko demografinis pokytis – pradėjo vyrauti žmonės su šviesia arba vidutiniškai pigmentuota oda.
Tai nereiškia, kad per 100-200 metų visi europiečiai tiesiogiai tapo balti. Pagrindinis akcentas tas, kad per evoliucijos mastais trumpą laikotarpį (kelis šimtmečius) šviesios odos žmonių dalis padidėjo.
Mokslininkai mano, kad priežastis, dėl kurios europiečiai, atrodo, palyginti neseniai įgijo šviesesnę odą, galėtų būti susijusi su mitybos pokyčiais, kai žmonės pradėjo gyventi didesnėse gyvenvietėse.
Prieš pereinant prie žemdirbystės, medžiotojai-rinkėjai maitinosi daug mėsos, žuvies ir laukinių augalų, kurie suteikdavo pakankamai vitamino D, todėl jis nereikėjo aktyviai gauti per odą. Taigi, tamsi oda nebuvo problema.
Tačiau su žemdirbystės atsiradimu (apie 10 000 metų prieš) mityba pasikeitė: žmonės pradėjo vartoti daugiau grūdinių kultūrų (kviečių, miežių) ir pieno (prijaukinus karves), tačiau grūduose vitamino D buvo mažai, o pienas suaugusiems žmonėms buvo sunkiai virškinamas (dėl laktozės netoleravimo).
Įdomu, kad neandertaliečiai, gyvenę Europoje prieš Homo sapiens, greičiausiai turėjo įvairių odos atspalvių, o galbūt net vyravo šviesi oda.
Nors šios dvi Homo sapiens rūšys kryžminosi, tikėtina, kad tai nevyko Europoje, ir šiuolaikinių europiečių protėviai nepaveldėjo šviesios odos pigmentacijos iš neandertaliečių – DNR analizė atmetė tokią galimybę.
Svarbu pabrėžti, kad Europa per kelis šimtmečius „nepavirto balta“. Tačiau migracija iš Rytų ir naujas mitybos modelis lėmė, kad iki 1200 m. pr. m. e. šviesi oda iš retai pasitaikančio bruožo tapo regionui būdingu požymiu.
Tyrimo autoriai paaiškino, kad žmogaus evoliucija yra sudėtingas procesas, kurio metu net tokie pagrindiniai bruožai kaip odos spalva kito bangomis.
