Po graikų jūros dugnu slypi paslaptis, senesnė nei pati civilizacija.
Po Korinto įlankos gelmėmis mokslininkai aptiko ištisą požeminę vandens sistemą, kuri susiformavo dar prieš 800 tūkstančių metų – ledynmečio laikais.
Tai vienas įspūdingiausių geologinių atradimų per pastaruosius dešimtmečius, atveriantis naują požiūrį į tai, kaip mūsų planeta išsaugo savo atmintį.
Tarptautinė mokslininkų komanda iš Maltos ir Italijos, naudodama pažangius geofizinius metodus, aptiko milžinišką gėlo vandens baseiną, pasislėpusį šimtus metrų po jūros dugnu
Analizė parodė, kad šis požeminis rezervuaras susiformavo tuo metu, kai ledynai dengė didžiąją dalį Europos, o jūrų lygis buvo kelis šimtus metrų žemesnis nei šiandien.
Tada lietaus ir upių vanduo galėjo prasiskverbti į pakrančių nuosėdinius sluoksnius, susidarydami savotiški vandens „kišenės“.
Laikui bėgant, kai ledynai ištirpo ir jūros vėl pakilo, šie požeminiai rezervuarai buvo uždaryti tarsi gamtos kapsulės.
Vanduo jose išliko švarus ir mažo druskingumo, apsaugotas nuo paviršinių jūros srovių ir taršos.
Mokslininkai skaičiuoja, kad tokiuose sluoksniuose gali būti net iki 250 kubinių kilometrų vandens – pakankamai, kad aprūpintų geriamuoju vandeniu kelias mažas valstybes.
Kompiuteriniai modeliai rodo, kad šie vandens telkiniai galėjo susidaryti per keliasdešimt tūkstančių metų, kai klimato sąlygos keitėsi cikliškai.
Pagrindinis tyrimo autorius, geofizikas Senajus Horozalis, pabrėžia, kad Korinto įlanka – unikali natūrali laboratorija, leidžianti stebėti žemės procesus beveik realiu laiku.
Ši sritis pasižymi aktyvia tektonika, todėl geologiniai sluoksniai čia atsinaujina ir išlaiko savo struktūrą šimtmečius.
Tyrėjai naudojo elektromagnetinius radarus ir seismologinius matavimus, kad „pamatytų“ po žeme esančius vandens klodus.
Rezultatai nustebino net pačius ekspertus – požeminis baseinas driekiasi dešimtis kilometrų po jūros dugnu, kai kur pasiekdamas kelių šimtų metrų gylį.
Tai reiškia, kad po mūsų kojomis egzistuoja senovinis „vandens archyvas“, kuriame slypi duomenys apie klimato kaitą, tektoninius procesus ir net senovinius cheminės sudėties pokyčius.
Remiantis universiteto mokslininkų skaičiavimais, panašūs rezervuarai egzistuoja ir kitose pasaulio vietose – prie Australijos, Kanados, Jungtinių Valstijų pakrančių.
Visi jie yra ledynmečio laikų palikimas, išsaugotas po nuosėdiniais sluoksniais.
Tačiau Korinto įlankos atradimas išsiskiria tuo, kad jis – pirmasis toks gerai ištirtas ir dokumentuotas Viduržemio jūros regione.
Tai leidžia geriau suprasti, kaip vandenynai ir sausumos vandens ciklai buvo susiję tūkstantmečius prieš žmogaus civilizacijos atsiradimą.
Pasak mokslininkų, šie požeminiai vandenys gali tapti strateginiu ištekliu ateities kartoms, ypač jei pasaulyje toliau augs gėlo vandens trūkumas.
Tačiau kartu su šia viliojančia idėja kyla ir rimtas klausimas – ar žmonija turi teisę panaudoti tai, ką gamta saugojo beveik milijoną metų?
Senajus Horozalis įspėja: „Jeigu pradėsime eksploatuoti tokius senovinius rezervuarus, turime elgtis itin atsargiai. Net menkiausias slėgio ar drėgmės balanso pažeidimas gali sukelti negrįžtamus geologinius pokyčius.“
Tokie atradimai turi ir ekologinę reikšmę.
Senoviniai vandenys gali padėti suprasti, kaip Žemė tvarkėsi su klimato kaita anksčiau – kai nebuvo nei pramonės, nei žmonių įtakos.
Juose slypi informacija apie senovinius mikroorganizmus, mineralus ir chemines reakcijas, kurios formavo dabartinį planetos balansą.
Kai kurie geochemikai jau siūlo šiuos rezervuarus naudoti kaip „gyvą archyvą“, kad būtų galima atkurti senovinius klimato duomenis.
Tai galėtų padėti numatyti, kaip planetos vandens apykaita reaguos į šiuolaikinį atšilimą.
Įdomu tai, kad senovinis vanduo išsaugojo savo cheminį parašą – jis mažiau sūrus nei šiuolaikinis jūros vanduo, bet prisotintas mineralų, kurie susidarė iš senovinių uolienų.
Tai reiškia, kad jo cheminė sudėtis gali būti unikali, atspindinti to meto Žemės sąlygas.
Geologai mano, kad tokie atradimai – ne tik mokslo, bet ir filosofijos klausimas.
Požeminis vanduo, kuris tyliai egzistavo šimtus tūkstančių metų, primena, jog planeta turi savo atmintį – senesnę už bet kokią žmonių istoriją.
Ar šį „vandens archyvą“ žmonija panaudos, ar išsaugos kaip vieną paskutiniųjų natūralių paslapčių – dar neaišku.
Tačiau aišku viena: mūsų planeta vis dar slepia daugiau nei mes manome.
Ir kartais svarbiausi atradimai slypi ne tolimose galaktikose, o tiesiog po mūsų kojomis – ten, kur tyliai teka senovinis vanduo.
Po Korinto įlankos dugnu Graikijoje aptiktas senovinis gėlo vandens rezervuaras, susiformavęs dar ledynmečio laikais.
Tyrėjai mano, kad jame gali būti iki 250 kubinių kilometrų vandens, išsaugoto šimtus tūkstančių metų.
Atradimas ne tik atveria naujas galimybes geologijai, bet ir kelia klausimą – ar žmonija turi teisę panaudoti gamtos išsaugotus išteklius.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK):
1. Kiek senas yra po jūra aptiktas vanduo?
Apie 800 tūkstančių metų – jis susiformavo ledynmečio metu, kai jūrų lygis buvo žemesnis.
2. Ar šį vandenį galima naudoti žmonių reikmėms?
Teoriškai taip, tačiau reikia itin atsargiai, kad nebūtų pažeista geologinė pusiausvyra.
3. Ar tokių požeminių rezervuarų yra daugiau pasaulyje?
Taip, panašūs atradimai užfiksuoti Australijos, Kanados ir JAV pakrantėse.
