Tarptautiniai tyrėjai iššifravo gausybę įrašų, aptiktų ant senovinės Siono menės sienų Jeruzalėje – vietos, kurioje, remiantis tradicija, įvyko Paskutinė vakarienė.
Siono kalnas, esantis Jeruzalės centre, yra reikšmingas visoms trims pagrindinėms monoteistinėms religijoms.
Žydai ir musulmonai čia mato karaliaus Dovydo kapą, o krikščionys tiki, kad tai vieta, kur Jėzus vakarieniavo su mokiniais.
Pastatas, žinomas kaip Koenakulas, iškilo kryžiuočių epochoje ir ilgus amžius traukė piligrimus iš viso pasaulio. Dabar, dėka Austrijos mokslų akademijos ir Izraelio archeologų bendradarbiavimo, ši vieta vėl atskleidžia istorijos paslaptis.
Pasitelkus pažangias technologijas – daugiaspektrinę fotografiją ir RTI metodiką – tyrėjai atrado sleptus užrašus, herbinius simbolius ir piešinius.
Žurnale Liber Annuus publikuoti rezultatai leidžia rekonstruoti viduramžių piligrimų portretą XIII–XV a.
Tarp įdomiausių radinių – herbas, priklausęs Tristramo fon Toifenbacho šeimai iš Štirijos.
Jis galėjo būti užrašytas 1436 m., kai erchercogas Frydrichas Habsburgas, būsimasis imperatorius, su didele palyda lankėsi Šventojoje žemėje.
Šią heraldiką identifikuoti padėjo Corpus Vitrearum projektas, tiriantis vitražų paveldą.
Be to, aptiktas unikalus armėniškas užrašas, datuojamas 1300-aisiais, galimai paliktas po Armėnijos karaliaus Hėtumo II žygio į Jeruzalę po pergalės Sirijoje.
Išskirtinis ir arabiškas įrašas „…ja al-Halabija“, kurį tyrėjai sieja su krikščione iš Alepo – tai reta moterų piligrimystės išraiška ankstyvaisiais laikais.
Sienose taip pat fiksuotos žymių keliautojų pavardės ir simboliai – kaip Johanesas Poloneris ar Berne gyvenusių Rümlingenų herbas.
Įrašai liudija apie didelę piligrimų įvairovę – nuo Vokietijos iki Artimųjų Rytų.
Pasak tyrimo autoriaus Iljos Berkovicho, šie duomenys meta naują šviesą į viduramžių religinio turizmo geografiją, paneigdami stereotipą, kad šis reiškinys buvo tik vakarietiškas.
