Gali pasirodyti, kad odontologija – visai jauna medicinos sritis, tačiau taip nėra. Jos istorija siekia gilius senovės laikus, o mokslininkai mano, kad dantų gydymu žmonės užsiėmė jau akmens amžiuje.
Pavyzdžiui, Pakistane archeologai aptiko žmonių skeletų, gyvenusių prieš 7 tūkstančius metų iki mūsų eros, kurių dantyse buvo išgręžtos skylutės, vėliau užpildytos senoviniu „cementu“.
Norite sužinoti, kas buvo pirmasis odontologas pasaulyje? O kas sieja odontologiją ir elektrinės kėdės išradimą? Tuoj atskleisime šias ir kitas paslaptis!
Pirmasis odontologas pasaulyje buvo iš Egipto
Pirmuoju žinomu odontologu pasaulyje laikomas Hesi-Ra, gyvenęs Senovės Egipte apie XXVI amžių pr. Kr., tuo metu, kai buvo statomos garsiosios piramidės.
Hesi-Ra ne tik gydė faraonų ir kilmingųjų dantis, bet ir rūpinosi paprastais darbininkais, suprasdamas, kad jų sveikata tiesiogiai lemia statybų tempą.
Jo indėlis medicinoje buvo toks reikšmingas, kad po jo mirties faraonas įsakė iškalti Hesi-Ra vardą ir atvaizdą atminimo lentelėse. Archeologai rado vieną iš šių lentelių, kurioje Hesi-Ra buvo pavadintas „didžiausiu gydytoju, gydančiu dantis“.
Šis trumpas užrašas patvirtina jo, kaip pirmojo istorijoje odontologo, statusą – jo vardas išliko iki šių dienų.
Odontologas išradęs elektros kėdę
Nustebsite sužinoję, kad elektrinės kėdės išradimas siejamas su odontologu.
Amerikiečių odontologas Alfredas Sautvikas tapo šio šiurpaus įrenginio išradėju po vieno tragiško įvykio. Kartą jis buvo liudininku, kaip neblaivus žmogus netyčia palietė atvirą elektros laidą ir žuvo akimirksniu.
Šis įvykis paskatino Sautviką svarstyti, ar elektra negalėtų būti greitesnė ir mažiau skausminga mirties bausmės vykdymo priemonė.
Kaip odontologas, Sautvikas suprato, kad žmonėms patogiau sėdėti kėdėje, todėl jo idėja sukurti elektrinę kėdę atrodė logiška.
Dešimt metų jis stengėsi įtikinti valdžią dėl savo sumanymo, ir galiausiai Niujorko valdžia priėmė įstatymą, leidžiantį naudoti elektrą mirties bausmės vykdymui.
1890 m. žudikas Viljamas Kemleris tapo pirmuoju asmeniu, kuriam ši bausmė buvo įvykdyta elektrinėje kėdėje, atverdamas naują skyrių baudžiamojo teisingumo istorijoje.
Senovėje dantis traukdavo kirpėjai
Prieš šimtus metų, kai žmones pradėdavo varginti dantų skausmai, jie neskubėdavo kreiptis į odontologą – tokių specialistų buvo nedaug, o jų paslaugos kainavo brangiai.
Vietoj to daugelis kreipdavosi į kirpėjus, kurie ne tik kirpdavo plaukus, bet ir gydydavo dantis.
Tais laikais dar nebuvo anestezijos – šiandien plačiai naudojamas novokainas atsirado tik 1903 m.
Todėl dantų šalinimas pas kirpėjus buvo skausminga procedūra, atliekama be nuskausminimo.
Laimei, tie laikai jau praeityje, o šiuolaikiniai odontologai turi visus reikalingus įrankius ir vaistus, kad galėtų užtikrinti neskausmingą gydymą.
Ohaguro – tradicija juodinti dantis
Šiandien visi norime turėti akinamai baltus dantis, tačiau senovės Japonijoje grožio standartai buvo visiškai kitokie.
Pavyzdžiui, ten subtilumo ir aukšto socialinio statuso simboliu buvo laikomi juodi dantys.
Dėl to kai kurie žmonės tyčia juos juodino – ši tradicija vadinosi ohaguro. Nuo senų laikų japonai dažė dantis, iš pradžių naudodami augalų sultis, o vėliau – geležies pagrindu sukurtus mišinius.
Šios priemonės ne tik suteikdavo dantims juodą spalvą, bet, japonų manymu, ir stiprino juos. Ilgainiui juodi dantys tapo brandos ir net ištikimybės ženklu, ypač tarp ištekėjusių moterų, kurių „amžinai“ juodi dantys simbolizavo atsidavimą vyrui.
Ši tradicija pamažu iš aristokratijos pasklido ir tarp paprastų žmonių, ir iki Heiano laikotarpio pabaigos (apie 1185 m.) net jaunos merginos dalyvaudavo ohaguro ceremonijoje, žyminčioje perėjimą į suaugusiųjų gyvenimą.
Ohaguro taip pat buvo populiari tarp geišų ir net kai kurių karių, kurie prieš mūšį dažydavo dantis juodai, laikydami tai vidinės stiprybės simboliu.
Indijoje yra gatvės odontologas
Lietuvoje ir daugelyje kitų šalių veikia tūkstančiai odontologijos klinikų, tačiau Indijoje iki šiol galima sutikti gatvės odontologų, dirbančių tiesiog ant šaligatvio, tarp pravažiuojančių automobilių ir žioplinėtojų minios.
Šie specialistai siūlo pigias paslaugas, kurios gali šokiruoti nepasiruošusius žiūrovus.
Jų įrankiai dažnai guli ant paprastos staltiesės, o procedūros atliekamos tiesiog po atviru dangumi.
Gatvės odontologų arsenale yra viskas, ko „reikia“: nuo replės iki dildės vainikėliams pritaikyti. Antiseptiką dažnai pakeičia kibiras karšto vandens, šiek tiek primindamas viduramžių mediciną.
Tūkstančiai indų vis dar kreipiasi į tokius specialistus dėl itin mažų kainų.
Pavyzdžiui, tiltelio įdėjimas oficialioje klinikoje gali kainuoti apie 10 tūkstančių rupijų, o gatvės odontologas tą pačią procedūrą atliks vos už 125 rupijas.
Daug pacientų pasitiki šiais meistrais, nes dantų gydymo įgūdžiai dažnai perduodami jų šeimose iš kartos į kartą.
Be to, indai yra pratę pasitikėti liaudies medicina, todėl gatvės odontologai ir jų „biudžetinės klinikos“ jiems atrodo artimesni ir suprantamesni nei modernios klinikos su baltais chalatais ir aukštomis kainomis.
