Kinijos paleobotanikai ir chemikai ištyrė apdegusius lapus, aptiktus kasinėjant imperatoriaus Liu He, kuris I a. pr. m. e. trumpai valdė šalį, kapavietę.
Jie nustatė, kad radiniai yra sumakų, kurių lapai, matyt, buvo naudojami kaip vaistas, liekanos.
Pasak straipsnio, paskelbto žurnale „Journal of Archaeological Science: Reports“, autorių, tai seniausias šio augalo naudojimo tradicinėje kinų medicinoje įrodymas.
2011 m. archeologai, dirbantys Nančango miesto rajone Dziangsi provincijoje, aptiko senovinę karališkąją kapavietę.
Vėliau atlikus kasinėjimus paaiškėjo, kad tai Vakarų Han dinastijos (202 m. pr. Kr. – 8 m. po Kr.) imperatoriaus Liu He, valdžiusio 27 dienas 74 m. pr. m. e., kapas.
Iš viso tyrėjai rado daugiau kaip dešimt tūkstančių vertingų radinių, įskaitant daiktus iš aukso, sidabro, bronzos ir nefrito, taip pat užrašus ant bambukinių ir medinių lentelių.
Archeologai, be kita ko, aptiko medinį indą su augalų liekanomis, kurių dalį mokslininkai anksčiau identifikavo kaip tradicinėje kinų medicinoje naudojamas remanijos šaknis.
Dabar Jianrong Jiang iš Antrojo Pekino užsienio kalbų instituto ir jos kolegos iš Kinijos ištyrė kitas augalų liekanas iš šio indo.
Šie radiniai buvo apanglėję lapai, todėl tyrėjai, norėdami nustatyti sudėtį, pasitelkė ne tik paleobotaninius metodus, bet ir cheminę analizę.
Taigi mokslininkai, ištyrę mėginius pirolitinės dujų chromatografijos ir masės spektrometrijos metodu, be kita ko, rado 3-pentadecilfenolio ir 3-pentadecenilkaticholio – uršiolo, kuris yra organinis aliejinis toksinų mišinys, skilimo produktų.
Tai leido nustatyti, kad ištirtos liekanos buvo Anacardioideae pošeimio augalų lapai.
Be to, paleobotanikai atliko kitą analizę, kuri ne tik patvirtino chemikų išvadą, bet ir leido nustatyti, kad tai buvo vienos iš sumakų (Rhus) rūšių: kiniškojo (R. chinensis) arba pandžabinio (R. punjabensis) – lapai.
Tyrėjų teigimu, radiniai, atrodo, yra nuversto imperatoriaus Liu He gyvenime naudoto vaisto liekanos.
Tai seniausias žinomas tokio sumakų lapų naudojimo pavyzdys.
Rašytiniuose šaltiniuose šis tradicinis kinų vaistas anksčiausiai paminėtas II arba III mūsų eros amžiuje.
