Ar mūsų siela išlieka po mirties? Daugumai žmonių tai atrodo savaime suprantamas klausimas.
Remiantis Pew centro 2023 m. duomenimis, net 83 % suaugusių amerikiečių tiki sielos buvimu.
Daugelis tikėjimų skelbia, kad po fizinės mirties mūsų dvasia tęsia egzistenciją.
Mokslas vis dar nesutaria, bet ginčai tik aštrėja. Net tarp akademikų atsiranda manančių, kad sielos realybė gali būti įrodoma.
Anesteziologas dr. Stiuartas Hameroffas pažymėjo, kad kai kurių pacientų smegenų aktyvumas išlieka net po gyvybės palaikymo nutraukimo, kas, jo nuomone, gali būti įrodymas, kad sąmonė ar siela atsiskiria nuo kūno.
„Daily Mail“ apklausti mokslininkai dalijosi savo požiūriais į šią temą.
Neurobiologas Mario Beauregard‘as savo tyrimuose su katalikėmis vienuolėmis pastebėjo, kad jų mistinės religinės patirtys aktyvuoja daug skirtingų smegenų sričių – viena jų, susijusi su laimės pojūčiais, kita – su giliu miegu ar meditacija.
Beauregard‘as padarė išvadą, kad šios patirtys viršija fizinę smegenų veiklą ir yra dvasinio pobūdžio, todėl sielos egzistavimas – reali galimybė.
Psichologas Charles Tart‘as, tyręs paranormalias patirtis, išplėtojo hipotezę apie žmogaus sąmonės galimybę egzistuoti nepriklausomai nuo kūno.
Jo žinomas eksperimentas su savanore, kuri sapne sugebėjo tiksliai nurodyti nematomą skaičių, sustiprino argumentą dėl išėjimo iš kūno realumo.
Filosofas Thomas Nagel tvirtino, kad vien tik fiziniai paaiškinimai negali aprėpti žmogaus sąmonės, o dvasiniai aspektai – būtina žmogaus prigimties dalis.
Tuo tarpu psichiatras Jeffrey Schwartz tyrė, kaip žmonės keičia savo smegenų struktūras sąmoningais veiksmais – tai esą rodo, kad protas ir kūnas – ne tas pats.
Mintis gali būti atskirta nuo fizinio smegenų proceso, o tai leidžia kalbėti apie neapčiuopiamą, nematerialią sielą.
