Nors daugelis šikšnosparnių figūrėlių, puošiančių Helovino dekoracijas, atrodo kaip fantazijos kūriniai, naujas atradimas parodė, kad jos gali būti daug arčiau realybės, nei manėme.
JAV tyrėjai atskleidė, jog kai kurios Šiaurės Amerikos šikšnosparnių rūšys iš tikrųjų skleidžia žalsvai vaiduoklišką švytėjimą, kai apšviečiamos ultravioletiniais spinduliais.
Šis stulbinantis reiškinys vadinamas bioliuminescencija – kai gyvūno oda ar plunksnos sugeria šviesą ir išskiria ją kitu bangos ilgiu. Ilgą laiką buvo manoma, kad tai būdinga tik vabzdžiams ar giliavandenėms žuvims, tačiau nauji duomenys atskleidžia, kad net žinduoliai gali „spindėti“ tamsoje.
Mokslininkų komanda iš Džordžijos universiteto ištyrė daugiau nei šešias dešimtis muziejinių pavyzdžių, priklausančių šešioms šikšnosparnių rūšims, tarp jų – pilkieji naktiniai šikšnosparniai (Myotis grisescens), braziliniai plikšnagiai (Tadarida brasiliensis) ir raudonieji miško šikšnosparniai (Lasiurus borealis).
Visi šie pavyzdžiai, paveikti ultravioletine šviesa, pradėjo švytėti ryškiai žaliu atspalviu, kuris buvo matomas ant sparnų, kojų ir odos plėvelės tarp užpakalinių galūnių.
Pasak tyrėjų, šis reiškinys nebuvo atsitiktinis ar susijęs su amžiumi ar lytimi. Visi šikšnosparniai švytėjo vienodai, tarsi laikydamiesi to paties gamtos „standarto“.
Tai leidžia manyti, kad švytėjimas nėra atsitiktinis mutacijos rezultatas, o paveldėta savybė iš bendro protėvio, kurioje kažkada slypėjo biologinė funkcija.
Švytintys sparnai, kurių nematome plika akimi
Nors žmogaus akis nemato šio švytėjimo, šikšnosparniai gali turėti tam tikrą jautrumą ultravioletiniam spektrui. Tai reiškia, kad jie teoriškai galėtų matyti savo sparnų švytėjimą, kai skrenda ar manevruoja tamsiuose urvuose. Tokia savybė galėjo padėti jiems orientuotis, bendrauti arba atpažinti kitus kolonijos narius.
Vis dėlto tyrėjai pažymi, kad šiuolaikinėse sąlygose šis švytėjimas, tikėtina, nebeatlieka jokios funkcijos. Tai – tarsi gamtos „likutis“ iš praeities, kai aplinkos apšvietimas ir evoliucinės sąlygos buvo kitokios.
„Tai, ką mes matome, greičiausiai yra evoliucinis atgarsis – senovinis mechanizmas, kurio paskirtį praradome, bet kuris vis dar egzistuoja kūne“, – aiškina tyrėjai.
Ką dar švyti tamsoje?
Įdomu tai, kad šikšnosparniai – ne vieninteliai „spindintys“ žinduoliai. Pastaraisiais metais biologai pastebėjo, kad ultravioletinėje šviesoje švyti ir kai kurie vombatai, ančiasnapiai, net voverės ir ežiai.
Tai rodo, kad fotoliuminescencija žinduolių pasaulyje – ne retenybė, o greičiau – dar menkai ištirta biologinė savybė.
Šis reiškinys dažnai pasireiškia ten, kur gyvūnai gyvena aktyvų naktinį gyvenimą, todėl švytėjimas galėjo turėti tam tikrą signalizavimo arba apsaugos funkciją.
Kas sukelia „vaiduoklišką“ žalsvą šviesą?
Mokslininkai mano, kad už šį efektą atsakingos baltyminės medžiagos, esančios gyvūnų odoje ar kailio paviršiuje. Kai jos sugeria ultravioletinę šviesą, atomų elektronai trumpam pakyla į aukštesnę energinę būseną, o grįždami atgal išspinduliuoja šviesą žalesnio spektro ruože.
Būtent todėl šikšnosparnių sparnai, kurių oda yra labai plona ir pusiau permatoma, tampa tobulu fotoliuminescencijos „ekranu“.
Kodėl šis atradimas svarbus?
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai tik smalsus faktas, tačiau šis atradimas turi daug platesnį kontekstą. Suprasdami, kaip ir kodėl gyvūnai švyti, mokslininkai gali geriau suvokti jų elgesį, evoliucinius ryšius ir netgi panaudoti šį reiškinį medicinos tyrimuose.
Fotoliuminescencijos tyrimai jau dabar taikomi biologinių jutiklių kūrime, o šikšnosparnių švytėjimo mechanizmas gali padėti kurti naujos kartos optinius biosensorius ar diagnostines medžiagas.
Gyvi eksperimentai – kitas žingsnis
Kol kas tyrimas atliktas su muziejiniais pavyzdžiais, tačiau mokslininkai planuoja tęsti darbus su gyvomis šikšnosparnių kolonijomis. Tai leis patikrinti, ar švytėjimas turi realią reikšmę jų elgesiui.
Jeigu paaiškės, kad šviesa padeda jiems orientuotis ar bendrauti, tai bus vienas didžiausių žinduolių biologijos atradimų per pastarąjį dešimtmetį.
Kai kurios Šiaurės Amerikos šikšnosparnių rūšys iš tiesų švyti žalsvai, kai apšviečiamos ultravioletiniais spinduliais.
Šis efektas, vadinamas fotoliuminescencija, tikriausiai yra senovinis evoliucinis likutis, kuris kadaise padėjo šikšnosparniams orientuotis naktį.
Nors švytėjimas dabar gali neturėti funkcijos, jis atskleidžia, kaip mūsų planeta vis dar slepia daugybę gamtos paslapčių, net tarp pažįstamiausių gyvūnų.
DUK
1. Ar šikšnosparniai švyti natūraliai, be UV šviesos?
Ne. Švytėjimas matomas tik apšvietus ultravioletiniais spinduliais, kuriuos žmogaus akis natūraliai nemato.
2. Kodėl jų švytėjimas visada žalias?
Greta odoje esančios baltyminės struktūros reaguoja į UV bangas būtent šiame spektre – dėl to visų rūšių švytėjimas vienodas.
3. Ar žmonės galėtų matyti šį švytėjimą?
Tik naudodami specialią UV lempą ar filtrą – plika akimi efektas nematomas.
