Baimė – tai būsena, kuri visada susijusi su esamuoju momentu. Žmogus visada tiksliai žino, ko jis bijo. Pavyzdžiui, meistras, reguliuojantis įrenginį, gali bijoti, kad kontaktas bus sugedęs. Tuomet kils rizika, kad jis negalės laiku baigti derinimo.
Nerimas yra nemalonus jausmas, nesusijęs su konkrečiais faktais. O šis netikrumas pats savaime yra streso veiksnys. Pavyzdžiui, žmogus gali atsibusti ryte jausdamas stiprų nerimą.
Jis pradeda prisiminti, ar vakar nutiko kas nors blogo. Tačiau paprastai jam nepavyksta to padaryti.
Jam taip pat sunku nustatyti, ko konkrečiai jis bijo. Ir jei baimė yra konkreti ir susijusi su dabartine akimirka, tai nerimas yra abstraktus ir visada nukreiptas į ateitį.
Kuo skiriasi nerimas nuo baimės
Be nerimo, galime įvesti nerimo sąvoką. Tai yra asmenybei būdingas bruožas. Ji parodo, kiek žmogus yra jautrus nerimo protrūkiams. Normalaus lygio žmonės įprastus gyvenimo įvykius suvokia be pernelyg didelio jaudulio.
O padidėjusiu nerimu pasižymintis žmogus net ir tokiomis aplinkybėmis, kai nėra jokios grėsmės, gali reaguoti panikos priepuoliais.
Ši savybė gali keistis veikiant gyvenimo būdui. Pavyzdžiui, alkoholis, taip pat ne pats šviežiausias maistas gali padidinti nerimą.
Kartais į sumažėjusį fizinį krūvį organizmas reaguoja taip pat stipriai, kaip ir į išorinę grėsmę.
Tuo pat metu žmogus gali nesuvokti, kodėl staiga tapo neramus ir kur slypi pavojus.
Taigi padidėjus nerimui verta atkreipti dėmesį į mitybą ir alkoholio kiekį.
Ar apskritai galima nejausti nerimo
Galite, bet neturėtumėte. Tai atliko rimtą vaidmenį mūsų evoliucijoje ir padeda mums šiandien.
Smegenyse yra nedidelė struktūra, vadinama smilkinine liauka, arba amygdala. Joje sutelkiama visa nemaloni ir grėsminga informacija, kurią matome, girdime, jaučiame savo oda.
Gavusi nerimą keliančių duomenų iš pojūčių, smilkininė liauka tarsi užsidega ir duoda signalą smegenų žievei: „Pavojus!“.
Ir mes akimirksniu nusprendžiame reaguoti, keisti savo elgesį, kad nenukentėtume. Galima sakyti, kad nerimas padeda mums būti budriems nepažįstamoje aplinkoje ir laikytis atokiau nuo grėsmių.
Senovės žmogus pirmasis išmoko išvengti susidūrimų su plėšrūnais.
Tada jis išmoko skenuoti erdvę, kad pastebėtų bet kokią grėsmę iš išorės. Tai padaryti jam padėjo nerimo jausmas. Šiandien tas pats jausmas leidžia vaikams išmokti saugumo taisyklių.
Gydytojai žino, kad žmonės, kurių smilkininė liauka dėl kokių nors priežasčių neveikia, nesugeba būti atsargūs.
Nesulaukę emocinio pavojaus, žmonės ir toliau elgėsi taip, tarsi jokio pavojaus nebūtų. Ir rizikavo būti apgauti.
Taigi mums reikia nerimo. Tačiau klausimas, kiek jis stiprus ir ar netrukdo mums mėgautis gyvenimu.
Jei žmogus sugeba valdyti savo emocijas ir susidoroti su nerimu, jam viskas gerai. Tačiau jei jis negali nugalėti nerimo ir jis verčia jį pastebimai keisti gyvenimo būdą, tai jau patologiška.
Įprastai migdolinio nerimo signalus galima slopinti priekinėje smegenų srityje – prefrontalinėje žievėje.
Tai reiškia, kad šios dvi sritys bendradarbiauja, kad sukurtų pusiausvyrą, kurioje išliekame atsargūs, bet nepanikuojame.
Ar įmanoma įveikti nerimą ir susidoroti su atidėliojimu?
Iš dalies taip, nes nerimas labai prisideda prie nenoro įsipareigoti atlikti užduotį.
Atidėliojimas yra labai nemalonus jausmas ir jo nereikėtų painioti su tinginyste. Kai žmogus tingi, jis atsipalaiduoja ir dėl nieko nesijaudina.
Prokrastinacija – tai būsena, kai žmogus žino, kad turi ką nors padaryti, ir negali to išvengti. Tačiau jis atidėlioja užduotį iki paskutinės minutės.
Tuo pat metu jo nerimas nuolat didėja. Žmogui atrodo, kad bėda jam gresia bet kuriuo atveju – ir jei jis veiks aktyviai, ir jei ir toliau nieko nedarys.
Pavyzdžiui, studentas niekada nėra atsivertęs vadovėlio, todėl bijo pradėti ruoštis egzaminui. Jis atidėlios mokymąsi tol, kol nesėkmės baimė bus stipresnė už baimę, kad nesugebės susidoroti su nauja medžiaga.
Atidėliojimą sudaro kelios sudedamosios dalys. Pirma, tai motyvacijos stoka.
Tada yra energijos trūkumas, t. y. astenija arba nuovargis. Toliau eina padidėjęs nerimas ir baimė, kad nepavyks susidoroti su sunkia ar nepažįstama užduotimi.
Tarkime, kad jūsų motyvacija yra gera. Jums patinka jūsų pasirinktas verslas, tikrai norite juo užsiimti.
Tačiau dėl kažkokių priežasčių vis atidėliojate. Pabandykite susidoroti su kitais veiksniais, įskaitant nerimą.
Ir noras atidėlioti gali atslūgti. Ir jums nebūtinai reikia vaistų.
Kaip sumažinti nerimą naudojant turimas priemones
Prefrontalinė žievė yra smegenų policininkas. Ji stabdo impulsus, kurie gali mums pakenkti, jei virstų veiksmais.
Nuo šios smegenų dalies priklauso valios jėga, t. y. gebėjimas kontroliuoti savo elgesį. Nepamirškime, kad prefrontalinėje žievėje taip pat sumažėja nerimo lygis.
Štai įdomus faktas. Neurologai žino, kad vaikai, kurie pradeda kalbėti vėliau, dažniau turi elgesio problemų.
Taip yra dėl to, kad šių vaikų vidinė kalba, arba protinis dialogas, yra silpnai išvystytas.
Tai būsena, kai ką nors sakome sau ir atsakome. Jei tokia kalba neišvystyta, kontrolės mechanizmai veikia prasčiau.
Vidinis dialogas labai svarbus ir suaugusiesiems. Jei norite sureguliuoti pusiausvyros mechanizmų darbą, turėtumėte garsiai arba sau kalbėti apie viską, kas jus vargina.
Dar geriau tai parašykite ant popieriaus arba į ekraną.
Žodžiu išreikštas nerimas yra vienas iš nerimo valdymo būdų. Kitas būdas geriau jaustis, kai jaučiate nerimą, – sutelkti dėmesį į konkretų objektą.
Pavyzdžiui, išgerkite stiklinę vandens. Pajuskite vandens temperatūrą, pabandykite užuosti jo kvapą, gurkštelėkite ir įvertinkite skonį.
Vietoj vandens galite išgerti arbatos arba kavos.
Ši technika panaši į meditacijos techniką. Svarbiausia susikoncentruoti į savo veiksmus ir pojūčius čia ir dabar.
Taip galite sumažinti nerimą.
