Jei naktį, esant giedram orui, žiūrėsite į žvaigždėtą dangų, pamatysite, kad kai kurios žvaigždės mirguliuoja ir net keičia spalvą.
Pavyzdžiui, žvaigždė Sirijus iš Didžiojo šuns žvaigždyno, kuri yra viena ryškiausių dangaus žvaigždžių, tiesiog mirga visomis vaivorykštės spalvomis.
Tai neįtikėtinai gražus reiškinys, bet kodėl taip nutinka? Ir dar įdomiau, kodėl vieni objektai mirga, o kiti ne?
Pavyzdžiui, Saulė, kuri taip pat yra žvaigždė, nemirga, kaip ir Mėnulis ar kitos planetos.
Be to, pažvelgę į naktinį dangų pamatysite daugybę žvaigždžių, kurios šviečia tolygia, pastovia šviesa.
Nuo ko priklauso žvaigždės ryškumas?
Daugelis erdvėje esančių objektų iš tikrųjų nėra tokie, kokius mes juos matome.
Žvaigždžių mirgėjimas, dažnai matomas iš Žemės, neturi nieko bendra su pačiomis žvaigždėmis.
Taip yra todėl, kad atmosfera skiria mus nuo kosmoso. Atrodo, kad ji visiškai skaidri ir stabili, tačiau iš tikrųjų atmosfera yra judri ir primena daugiasluoksnį banguojantį stiklą.
Kai šviesa sklinda pro šį „stiklą“, ji ne kartą lūžta. Ir šie lūžiai yra nestabilūs dėl kelių veiksnių, sukeliančių mirgėjimą.
Vienas iš jų – turbulencija. Atmosferoje esantis oras nuolat juda.
Pavyzdžiui, kai saulės energija įkaitina orą, šiltos srovės kyla aukštyn ir maišosi su šaltu oru.
Visa tai tampa turbulencijos, t. y. nuolat judančių atmosferos sūkurių, priežastimi.
Beje, dėl tos pačios priežasties lėktuvai skrydžio metu kartais patenka į „oro duobes“, apie kurias pasakojome anksčiau.
Kita mirgėjimo priežastis yra susijusi su skirtingų atmosferos sluoksnių tankio skirtumu.
O tankis taip pat yra kintantis. Atitinkamai, kaip minėta, oro lūžio rodiklis nėra pastovus.
Kai šviesa sklinda per skirtingas terpes, kiekvieną kartą ji patiria nedidelį nuokrypį, kurį mūsų akis suvokia kaip mirgėjimą.
Kodėl žvaigždės keičia spalvą?
Žvaigždžių spalva keičiasi dėl tų pačių priežasčių kaip ir mirgėjimas. Kaip žinome, jos šviečia visomis vaivorykštės spalvomis.
Tačiau atmosfera yra tarsi šviesos filtras, t. y. slopina dalį elektromagnetinės spinduliuotės spektro.
Pavyzdžiui, dėl šios priežasties Saulė mums atrodo geltona, nors iš tikrųjų ji yra balta.
Kartu atmosfera yra nestabili. Atitinkamai nestabili yra ir elektromagnetinės spinduliuotės absorbcija.
Dėl to žvaigždės, tiksliau, šviesa, kuri pasiekia mūsų akių tinklainę, mirga skirtingomis spalvomis.
Tačiau kodėl vienos žvaigždės mirksi intensyviai, kitos – vos pastebimai, o trečios visai nemirksi?
Esmė ta, kad mirgėjimo intensyvumas priklauso nuo kelių skirtingų veiksnių.
Vienas iš jų yra tariamas šviesos šaltinio skersmuo – kuo mažesnis skersmuo, tuo stipresnis mirgėjimas.
Dėl šios priežasties mėgėjišku teleskopu stebimos Saulė ir kitos planetos nemirksi.
Šviesos bangos ilgis taip pat yra svarbus veiksnys. Jei ji trumpa, šviesa labiau lūžta, todėl mirgėjimas būna intensyvesnis.
Pavyzdžiui, raudonos spalvos žvaigždės, tokios kaip Antaresas, esantis Skorpiono žvaigždyne, mirksi ne taip intensyviai kaip mėlynos spalvos žvaigždės, tokios kaip minėtasis Sirijus.
Be to, žvelgiant į žvaigždę plika akimi mirgėjimas yra intensyvesnis, nes akies vyzdžio skersmuo yra vidutiniškai 6 mm, todėl ne tiek daug šviesos užfiksuojama.
Jei į žvaigždę žiūrėsite per lęšį, kuris surenka platesnį šviesos pluoštą, mirgėjimas bus silpnas arba visai nepastebimas, tačiau vaizdas bus labiau neryškus.
Kitas svarbus veiksnys – žvaigždės padėtis danguje. Kuo didesnį atstumą šviesa turi įveikti atmosferoje, kad pasiektų akis, tuo labiau žvaigždė atrodo mirganti.
Taip yra todėl, kad šviesą labiau veikia turbulencija ir kiti atmosferoje vykstantys procesai, sukeliantys mirgėjimą.
Todėl kuo arčiau horizonto yra žvaigždė, tuo labiau ji mirguliuoja, nes šviesa sklinda tangentiškai, t. y. atmosferoje ji nueina didelį atstumą.
