Plokščiapėdystė – tai būklė, kai pėdos skliautas yra sumažėjęs arba visai išnykęs, dėl ko pėda tampa plokščia ir liečiasi su žeme visu paviršiumi. Tai viena dažniausių ortopedinių problemų, kuri gali pasireikšti tiek vaikystėje, tiek suaugus.
Daugeliui atrodo, kad plokščiapėdystė yra tik estetinė ar menka problema, tačiau iš tiesų ji gali turėti rimtų pasekmių žmogaus laikysenai, eisenai bei bendrai sveikatai. Su šia būkle dažnai siejami nugaros, klubų, kelių bei pėdų skausmai, o ilgainiui net ir degeneraciniai sąnarių pokyčiai.
Plokščiapėdystė gali būti įgimta arba įgyta. Įgimta dažniausiai pastebima vaikystėje, tačiau ne visada tėvai tai laiku atpažįsta. Įgyta plokščiapėdystė atsiranda suaugus, dažniausiai dėl netinkamos avalynės, per didelio svorio, traumos ar kitų ortopedinių problemų.
Tai reiškia, kad šios būklės išvengti ar bent jau sumažinti jos padarinius – įmanoma, jei tinkamai rūpinamasi savo kojomis.
Norint suprasti, kodėl plokščiapėdystė yra rimta problema, svarbu žinoti, kad pėdos skliautas atlieka labai svarbų biomechaninį vaidmenį – jis amortizuoja smūgius ir padeda kūnui išlaikyti pusiausvyrą judant.
Kai skliautas prarandamas, visa šoką sugerianti funkcija tenka sąnariams, stuburui ir raumenims. Dėl šios priežasties gali atsirasti įvairūs skausmai, o žmogus gali jausti nuovargį net po trumpos fizinės veiklos.
Lietuvoje plokščiapėdystė nėra reta diagnozė, ypač tarp vaikų ir vyresnio amžiaus žmonių. Specialistai pastebi, kad daugelis pacientų pagalbos kreipiasi tik tada, kai pradeda skaudėti. Tai vėluojanti reakcija, nes laiku pastebėta plokščiapėdystė gali būti sėkmingai koreguojama tiek mankštomis, tiek ortopedinėmis priemonėmis.
Dažnai žmonės nesuvokia, kad jų pėdos deformacija gali būti pagrindinė kitų problemų priežastis. Bloga laikysena, iškrypęs stuburas, dažni kelių ar klubo sąnarių skausmai gali būti susiję su tuo, kad pėda neatlieka savo natūralios funkcijos. Būtent todėl svarbu atpažinti pirmuosius požymius ir kuo anksčiau imtis veiksmų.
Be to, plokščiapėdystė turi įtakos ir gyvenimo kokybei. Žmonės dažnai skundžiasi, kad greitai pavargsta, negali ilgai vaikščioti ar dirbti stovimą darbą. Taip pat atsiranda diskomfortas dėvint tam tikrą avalynę, o kai kuriais atvejais net ir vaikščiojimas basomis tampa skausmingas.
Gera žinia ta, kad plokščiapėdystė – tai būklė, su kuria galima gyventi visavertį gyvenimą, jeigu ji tinkamai diagnozuojama ir valdoma. Tam reikia suprasti šios būklės priežastis, požymius ir galimus gydymo metodus.
Kokie yra pagrindiniai plokščiapėdystės simptomai?
Vienas iš pagrindinių simptomų – matomas pėdos skliauto sumažėjimas arba visiškas jo nebuvimas. Tai dažniausiai galima pastebėti stebint žmogų stovint – jeigu pėda visa liečiasi su grindimis, tai gali būti požymis, kad yra plokščiapėdystė. Taip pat labai dažnas simptomas – skausmas pėdose, ypač po ilgesnio vaikščiojimo ar stovėjimo.
Kitas dažnas ženklas – greitas kojų nuovargis. Žmonės, turintys plokščiapėdystę, dažnai pastebi, kad net po neilgos fizinės veiklos jų kojos tampa sunkios, skaudančios ar net tinančios. Tai lemia netolygus svorio paskirstymas bei padidėjusi apkrova tam tikroms raumenų grupėms.
Taip pat būdingas čiurnų, kelių ar net klubų skausmas. Kadangi pėda nebeatlieka savo amortizacinės funkcijos, smūgiai vaikštant perduodami aukštyn į sąnarius. Dėl to ilgainiui atsiranda ne tik skausmas, bet ir sąnarių dėvėjimasis, kuris gali sukelti degeneracines ligas.
Kartais plokščiapėdystė pasireiškia ir stuburo skausmais. Tai ypač būdinga žmonėms, kurie turi įgytą plokščiapėdystę ir jau keletą metų gyvena su šia problema. Netaisyklingas pėdos statymas veikia visą laikyseną, o laikui bėgant tai gali lemti stuburo iškrypimus ar net disko išvaržas.
Kita problema – netinkamas avalynės dėvėjimas. Žmonės, turintys plokščiapėdystę, dažnai pastebi, kad jų batai greitai dėvisi netolygiai – dažniausiai iš vidinės pusės. Tai gali būti svarbus signalas, kad reikia kreiptis į ortopedą.
Vaikams plokščiapėdystė pasireiškia kiek kitaip. Dažnai tėvai pastebi, kad vaikas „kreivai stato kojytes“, dažnai griūva, vengia bėgiojimo ar kitų aktyvių žaidimų. Jeigu vaikui nuolat skauda pėdas ar jis skundžiasi kojų nuovargiu – verta pasikonsultuoti su specialistu.
Svarbu paminėti ir tai, kad kai kuriems žmonėms plokščiapėdystė gali nesukelti jokių simptomų ilgą laiką. Tokiu atveju ji nustatoma tik atliekant profilaktinę patikrą arba dėl kitų priežasčių kreipiantis į gydytoją. Tačiau net jei nėra skausmo ar diskomforto, būtina stebėti savo pėdų padėtį ir reaguoti į bet kokius pasikeitimus.
Kokios yra plokščiapėdystės priežastys ir rizikos veiksniai?
Plokščiapėdystė gali būti įgimta arba įgyta. Įgimta plokščiapėdystė dažniausiai pastebima vaikystėje, tačiau jos požymiai kartais pasimato tik paauglystėje ar net vėliau. Įgyta forma išsivysto per gyvenimą ir gali būti susijusi su įvairiais veiksniais.
Viena pagrindinių priežasčių – silpni pėdos ir blauzdos raumenys. Jie negali pakelti pėdos skliauto, todėl jis ilgainiui nusileidžia. Tai dažnai nutinka žmonėms, kurie per mažai juda arba nepakankamai mankštinasi. Ypač svarbūs yra kojų, blauzdų ir čiurnų raumenys – jų stiprinimas gali padėti išvengti šios būklės.
Kitas svarbus rizikos veiksnys – antsvoris. Per didelė kūno masė didina spaudimą pėdoms, o tai lemia greitesnį skliauto nusileidimą. Dėl to plokščiapėdystė dažnai pasireiškia nutukusiems žmonėms ar tiems, kurie greitai priaugo svorio.
Taip pat svarbi trauma. Pavyzdžiui, čiurnos raiščių plyšimai ar lūžiai gali pakeisti pėdos biomechaniką ir lemti plokščiapėdystės vystymąsi. Net ir seniai buvusios traumos gali sukelti šią būklę po kelerių metų.
Netinkama avalynė – dar viena dažna priežastis. Per siauri, plokšti arba visiškai nesilaikantys pėdos batai gali ilgainiui deformuoti pėdą. Todėl labai svarbu rinktis ortopedų rekomenduojamą avalynę, ypač vaikams.
Be to, plokščiapėdystę gali sukelti ir tam tikros ligos, tokios kaip reumatoidinis artritas, cukrinis diabetas ar nervų sistemos sutrikimai. Šios ligos paveikia raumenų ir sąnarių būklę, todėl didėja rizika vystytis pėdų deformacijoms.
Taip pat verta atkreipti dėmesį į paveldimumą. Jeigu jūsų šeimoje yra buvę plokščiapėdystės atvejų, tikėtina, kad ir jūs turite didesnę riziką ją paveldėti. Nors tai nereiškia, kad būtinai susirgsite, tačiau reikėtų dažniau tikrintis ir profilaktiškai rūpintis savo pėdomis.
Kaip gydoma plokščiapėdystė ir kaip ją galima kontroliuoti?
Pirmas žingsnis gydyme – tikslus diagnozavimas. Ortopedai dažnai naudoja specialias priemones, pavyzdžiui, pėdos atspaudą arba rentgeno nuotraukas, kad įvertintų skliauto būklę. Diagnozavus plokščiapėdystę, paskiriamas individualus gydymo planas.
Lengvais atvejais dažniausiai rekomenduojamos specialios mankštos. Šios mankštos padeda stiprinti pėdos, blauzdos bei čiurnos raumenis. Atliekant jas reguliariai, galima žymiai pagerinti pėdos skliauto būklę ir sumažinti simptomus.
Taip pat labai svarbios ortopedinės vidpadžių priemonės. Jos padeda atstatyti teisingą pėdos padėtį ir sumažinti krūvį sąnariams. Gerai pritaikyti vidpadžiai gali ženkliai pagerinti gyvenimo kokybę ir netgi užkirsti kelią chirurginiam gydymui.
Kai kuriais atvejais, ypač jei plokščiapėdystė yra sunkios formos, gali būti svarstoma chirurginė korekcija. Tai atliekama tik tuomet, kai konservatyvūs metodai neduoda rezultato ir žmogus kenčia dėl nuolatinio skausmo ar mobilumo sutrikimų.
Labai svarbu pasirinkti tinkamą avalynę – ji turi būti stabili, su tvirtu padu, turėti pakankamą atramą kulnui ir skliautui. Sportuojant būtina rinktis specialiai aktyviai veiklai pritaikytus batus su amortizuojančiomis savybėmis.
Norint išlaikyti pėdų sveikatą, verta įtraukti ir prevencines priemones – reguliariai tikrinti savo pėdas, mankštintis, išlaikyti sveiką kūno svorį bei vengti ilgalaikio stovėjimo ar vaikščiojimo netinkama avalyne.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar plokščiapėdystė gali praeiti savaime vaikams?
Taip, ankstyvame amžiuje vaikų pėdų skliautas dar formuojasi, tad iki 6–7 metų kai kurios plokščiapėdystės formos gali išnykti natūraliai. Vis dėlto svarbu stebėti pėdų raidą ir prireikus kreiptis į specialistus.
Ar galima sportuoti turint plokščiapėdystę?
Taip, bet būtina pasirinkti tinkamą avalynę ir galbūt naudoti ortopedinius vidpadžius. Kai kurios sporto šakos, tokios kaip plaukimas ar važinėjimas dviračiu, netgi padeda stiprinti pėdų raumenis.
Ar plokščiapėdystė paveldima?
Taip, genetinis polinkis gali lemti didesnę tikimybę išsivystyti plokščiapėdystei. Jeigu šeimoje yra buvę atvejų, verta profilaktiškai tikrintis ir stebėti pėdų pokyčius.
