Parvo virusas dažniausiai plinta per kvėpavimo takus, kai žmogus kosėja, čiaudėja ar kalba, todėl užsikrėsti galima esant šalia užsikrėtusio asmens. Taip pat galima užsikrėsti per užterštus daiktus, paviršius ar kraują.
Virusas plinta tik pirmoje jo stadijoje, t.y. kai atsiranda tokie simptomai kaip kosulys, silpnumas, pakilusi kūno temperatūra ir čiaudulys.
Tuomet užsikrėtimo tikimybė yra didelė. Tačiau jei asmuo jau turi vieną pagrindinių simptomų – bėrimą – užsikrėsti beveik neįmanoma.
Esant bėrimams, galima tęsti kasdienes veiklas, o vaikams – eiti į mokyklą, nesijaudinant dėl simptomų paūmėjimo ar užkrėtimo kitų žmonių.
Parvo virusas: simptomai ir pavojai
Būdingiausias šios infekcijos požymis yra „skruostų antausio“ bėrimas, raudonas bėrimas, kuris dažniausiai atsiranda ant veido ir dažniau pasireiškia vaikams nei suaugusiems.
Praėjus kelioms dienoms nuo pirmųjų simptomų, gali atsirasti antras bėrimas ant krūtinės, nugaros, sėdmenų bei rankų ir kojų.
Šis bėrimas gali būti niežtintis, ypač ant pėdų padų, ir paprastai išnyksta per 7–10 dienų, tačiau kartais jis gali atsirasti ir išnykti per kelias savaites.
Parvo virusas B19 dažniausiai praeina savaime, jei laikomasi simptominio gydymo.
Infekcija pasireiškia praėjus 5–15 dienų po užsikrėtimo. Vaikams B19 parvovirusinė infekcija dažniausiai pasireiškia infekcine eritema (odos paraudimu dėl uždegimo). Prieš atsirandant bėrimui, gali būti nežymiai pakilusi temperatūra.
Pirmiausia parausta skruostai („antausių“ simptomas), vėliau atsiranda rožinių dėmelių ir papulių (standus odos iškilimas). Bėrimas plinta į galūnes ir liemenį.
Bėrimo elementai, blykšdami iš centro, sukuria tinklelį ar nėrinius primenantį vaizdą. Bėrimas paprastai išlieka 1–2 savaites.
Parvo virusas – gydymas
Infekcinė eritema vaikams dažniausiai diagnozuojama remiantis klinikiniais požymiais. Diagnozę galima patvirtinti nustatant specifinius antikūnus (apsauginius imuniteto veiksnius) kraujo serume arba aptikus viruso nukleorūgštis kraujyje, likvore, kaulų čiulpuose.
Atlikus kraujo tyrimą parvovirusinei infekcijai, gali būti pastebimas visų kraujo ląstelių sumažėjimas (pancitopenija) ir padidėję uždegiminiai rodikliai.
Parvo viruso B19 gydymas yra simptominis, kadangi specifinio antivirusinio gydymo šiam virusui nėra. Gydymas dažniausiai apima bendrus sveikatingumo palaikymo metodus ir simptomų šalinimą. Visos gydymo priemonės turi būti taikomos tik pasitarus su gydytoju.
Palaikomoji terapija apima šiuos svarbius veiksmus:
- Poilsis: Užsikrėtus Parvo virusu B19, svarbu suteikti organizmui pakankamai poilsio, kad imuninei sistemai būtų lengviau kovoti su infekcija.
- Skysčių vartojimas: Gausus skysčių vartojimas padeda išvengti dehidratacijos, ypač kai yra karščiavimas ir prakaitavimas.
- Karščiavimą mažinantys vaistai: Vaistai, tokie kaip paracetamolis ar ibuprofenas, gali būti naudojami karščiavimui mažinti ir sąnarių skausmui švelninti. Svarbu laikytis gydytojo nurodytų dozių ir vartojimo instrukcijų, kad būtų efektyviai suvaldytas parvo virusas B19.
Normalios imuninės sistemos asmenys ir nenėščios moterys paprastai nėra gydomi nuo parvovirusinės infekcijos, kadangi ši liga praeina savaime. Tokiems pacientams rekomenduojama laikytis atsargumo ir vengti kontakto su asmenimis, kuriuos gali užkrėsti.
Jei dėl ligos išsivysto sunki mažakraujystė, gali būti būtina atlikti kraujo perpylimus. Silpnos imuninės sistemos žmonėms gali būti skiriami specifiniai antikūnai, siekiant sustiprinti organizmo kovą su infekcija.
Jeigu parvovirusinė infekcija diagnozuojama nėščiai moteriai, vaisiui gali prireikti intrauterinių kraujo perpylimų, kad būtų užtikrinta tinkama kraujo tiekimo ir sveikatos būklė dar jam esant gimdoje.
Parvovirusinė infekcija. Profilaktika
Vakcinos nuo parvovirusinės infekcijos nėra. Tačiau persirgus šia liga, žmogus tampa atsparus ir gali būti apsaugotas nuo tolesnių užsikrėtimų visam gyvenimui.
Norint sumažinti infekcijos plitimo riziką, svarbu laikytis higienos taisyklių, ypač reguliariai plauti rankas, kas padeda šiek tiek stabdyti viruso plitimą.
