Šiandien sunku patikėti, bet kadaise tabako rūkymas buvo laikomas sveikatai naudinga priemone. Pavyzdžiui, reklaminiai šūkiai teigė, kad cigaretės gali padėti numesti viršsvorį ir net padėti nuo kosulio.
Laimei, šiandien žinome, kad rūkymas yra viena iš pagrindinių plaučių vėžio ir daugybės kitų ligų priežasčių.
Tačiau kaip mokslininkai priėjo prie išvados, kad rūkymas sukelia vėžį?
Šio atradimo istorija – tai įdomi kelionė nuo rimtų klaidingų įsitikinimų iki mokslinių įrodymų atradimo.
Kodėl rūkymas buvo laikomas sveiku?
Mokslininkai mano, kad žmonės tabako lapus pradėjo rūkyti labai seniai, maždaug 4000 metų prieš mūsų erą.
Pirmieji tai sugalvojo Amerikos čiabuviai – jie ne tik rūkė tabako lapus, bet ir juos kramtė bei švirkštė į organizmą su klizmomis.
Rūkymas plačiai paplito XX a. pirmoje pusėje ir buvo suvokiamas visai kitaip nei šiandien.
Cigarečių rūkymas buvo kultūros dalis, statuso simbolis ir netgi laikomas geru būdu stresui sumažinti.
Pavyzdžiui, cigarų ar pypkių rūkymas buvo siejamas su turtingumu ir rafinuotumu, o 1920 m. moterys pradėjo rūkyti cigaretes kaip nepriklausomybės ženklą.
Karo metu cigaretės buvo įtrauktos į kareivių maisto davinius, nes tai buvo laikoma priemone moralinei būklei palaikyti.
Holivudas prisidėjo prie to, kad rūkantys personažai ekrane atrodė stilingi ir patrauklūs, todėl cigaretė tapo charizmos ir sėkmės simboliu.
Tabako reklama tik sustiprino teigiamą rūkymo įvaizdį.
Tabako kompanijos savo produktams reklamuoti pasitelkė įžymybes ir net gydytojus. XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje plakatuose buvo galima pamatyti tokius šūkius kaip „9 iš 10 gydytojų rekomenduoja šį prekės ženklą“.
Be to, cigaretės buvo reklamuojamos kaip priemonė numesti svorio ir net išvalyti kvėpavimo takus, todėl tapo dar patrauklesnės.
Tais laikais žmonės paprasčiausiai nesuvokė rūkymo žalos. Naivumas buvo paplitęs net tarp medikų: nebuvo atlikta pakankamai tyrimų, kad būtų galima susieti rūkymą su rimtomis ligomis, pavyzdžiui, plaučių vėžiu.
Tik šeštajame dešimtmetyje pasirodė pirmieji moksliniai įrodymai, kurie palaipsniui pakeitė visuomenės požiūrį į šį įprotį.
Rūkymo daromos žalos tyrimas
Nepaisant to, kad cigaretės išpopuliarėjo XX a. pradžioje, pirmieji įspėjamieji ženklai apie rūkymo žalą pasirodė 1602 m.
Tuomet anoniminis mokslinio straipsnio autorius iš Anglijos atkreipė dėmesį į tai, kad tabako dūmai gali turėti tokį pat neigiamą poveikį organizmui kaip ir kaminų dūmtraukių įkvėpti suodžiai.
Tuo metu jau buvo žinoma, kad kaminų valymas susijęs su rimtomis sveikatos problemomis. Tačiau į šiuos įspėjimus nebuvo atsižvelgta ir jie šimtmečius liko nepastebėti.
Tai pradėjo keistis XX amžiuje. Iki to laiko smarkiai padaugėjo plaučių vėžio atvejų, o epidemiologijos pasiekimai leido mokslininkams nustatyti tam tikrą dėsningumą. 1939 m. vokiečių mokslininkas Franzas Hermannas Miuleris (Franz Hermann Müller) atliko pirmąjį rimtą tyrimą, kuriame palygino rūkančiųjų ir nerūkančiųjų grupes.
Jo išvados buvo vienareikšmės: rūkaliai daug dažniau sirgo plaučių vėžiu.
Tačiau tokie tyrimai negalėjo galutinai įrodyti, kad rūkymas sukelia vėžį – vis dar buvo abejojama, kad liga gali būti susijusi su kitais veiksniais.
Kitas žingsnis buvo ilgalaikis tyrimas. XX a. šeštajame dešimtmetyje mokslininkai pradėjo daugelį metų stebėti didelių žmonių grupių sveikatą ir analizuoti jų įpročius.
Šie duomenys patvirtino, kad rūkymas tiesiogiai susijęs su prastesne sveikata. Kartu buvo atliekami eksperimentai su gyvūnais. Argentinos mokslininkas Ángel Roffo įrodė, kad tabako dūmai triušiams sukelia vėžį, o vėliau tai buvo patvirtinta ir pelėms.
Šie eksperimentai atkreipė visuomenės dėmesį ir privertė tabako bendroves sustiprinti reklamos kampanijas, kad išlaikytų pardavimus.
Papildomų duomenų gauta ir iš laboratorijų. Mokslininkai pastebėjo, kad tabako dūmai pažeidė kvėpavimo takų blakstienėles – mikroskopines struktūras, kurios valo teršalus iš plaučių.
Kitas atradimas susijęs su tabako dūmuose esančiomis cheminėmis medžiagomis. Paaiškėjo, kad junginių, nuo kurių sirgo kaminkrėčiai, rasta ir tabake. Tai leido aiškiai suprasti, kaip rūkymas sukelia vėžį.
XX a. šeštajame dešimtmetyje įrodymai tapo tokie įtikinami, kad jų nebebuvo galima ignoruoti. Tačiau dar praėjo keleri metai, kol visuomenė rimtai pripažino rūkymo žalą.
Taigi paaiškėjo, kad rūkymo žala buvo pastebėta labai vėlai – nuo šio žalingo įpročio mirė milijonai vyrų ir moterų.
Šiandien apie cigarečių keliamą pavojų žino visi, ant kiekvieno pakelio yra įspėjimai apie tai, tačiau kai kurie žmonės vis tiek rūko dėl priklausomybės.
