Dvasios urvo žmogus – tai daugiau nei tik mumija. Tai simbolis, liudijantis, kad istorija, ilgą laiką perrašyta be vietinių balsų, gali būti atkurtas tiesos pagrindu, kai pasitelkiamas mokslas ir pagarba tradicijoms.
Kai 1940 m. archeologai atrado žmogaus palaikus Nevados urve, niekas nesitikėjo, kad ši mumija taps vienu svarbiausių antropologinių atvejų Šiaurės Amerikoje.
Tuo metu tai atrodė tik keistas eksponatas, kurio amžius – 2000 metų.
Tačiau tik 1997 m. radiokarbono analizė atskleidė tikrąjį senumą – 10 700 metų.
Šis atradimas išjudino ne tik mokslą, bet ir teisę.
Fallono pajūtų-šošonų gentis pareikalavo palaikų grąžinimo pagal federalinį įstatymą NAGPRA.
Tačiau tuo metu vyravusios teorijos atmetė jų ryšį, remiantis senų migracijų modeliais.
Situacija pasikeitė tik po 2018 m. genetinio tyrimo, kuris ne tik patvirtino, kad Dvasios urvo žmogus buvo tiesioginis dabartinių čiabuvių protėvis, bet ir įrodė, kad ši bendruomenė čia gyveno be pertraukų nuo pat ledynmečio.
Šiandien mokslininkai tyrinėja, kaip šios ankstyvos kultūros reagavo į klimato ekstremumus, pavyzdžiui, vėlyvojo holoceno sausras, kurios lėmė migracijas į aukštesnes vietoves.
Lavlokų kultūra, anksčiau laikyta išnykusia, greičiausiai susiliejo su naujai atvykusiomis grupėmis, o ne sunyko.
