Dar visai neseniai buvo manoma, kad banginių medžioklė yra palyginti vėlyva žmonijos praktika, atsiradusi šiauriniuose regionuose – Arkties vandenyse, kur ištisos kartos inuitų ir kitų tautų kūrė sudėtingas medžioklės tradicijas tarp ledo ir audrų.
Tačiau nauji archeologiniai duomenys šią istoriją apverčia aukštyn kojomis.
Mokslininkai pateikė įrodymų, kad žmonės aktyviai ir sąmoningai medžiojo banginius jau prieš mažiausiai 5000 metų, ir dar labiau stebina tai, kad šios praktikos ištakos slypi ne šaltuose Šiaurės vandenyse, o tropiniuose Pietų Amerikos pakrantės regionuose, dabartinės Brazilijos teritorijoje.
Šis atradimas ne tik pratęsia banginių medžioklės istoriją daugiau nei tūkstantmečiu atgal, bet ir keičia mūsų supratimą apie priešistorinių bendruomenių technologinius gebėjimus, socialinę struktūrą ir santykį su viena pavojingiausių jūrinių grobio formų.
Tropikų pakrantė, kuri pakeitė istoriją
Tyrimą atliko Autonominio Barselonos universiteto (Ispanija) mokslininkų komanda. Jų dėmesio centre atsidūrė Babitongos įlankos regionas pietų Brazilijoje – teritorija, kuri ilgą laiką buvo žinoma archeologams dėl vadinamųjų sambakių – milžiniškų kriauklių, kaulų ir gyvenimo pėdsakų sankaupų, paliktų priešistorinių pakrančių bendruomenių.
Būtent čia mokslininkai aptiko tai, ko iki šiol trūko – ne pavienius, o sisteminius įrodymus, kad vietiniai gyventojai ne tik rinko išmestus banginių kūnus, bet aktyviai juos medžiojo jūroje.
Keliuose archeologiniuose objektuose buvo rasta daugiau nei 100 banginių ir delfinų skeletinių liekanų. Tarp identifikuotų rūšių – pietiniai lygieji banginiai, kuprotieji banginiai, mėlynieji banginiai, sei banginiai, kašalotai ir įvairūs delfinai. Tai rodo ne atsitiktinį, o kryptingą ir pakankamai plataus masto kontaktą su stambiais jūros žinduoliais.
Pjūvių žymės, kurios kalba garsiau už teorijas
Svarbiausias atradimas slypėjo ne pačiame kaulų kiekyje, o jų būklėje. Ant daugelio banginių kaulų buvo aptiktos aiškios pjūvių ir kapojimo žymės, būdingos mėsos atskyrimui ir kūno išardymui. Tokios žymės nepalieka nei gamtiniai procesai, nei plėšrūnai – tai neabejotinas žmogaus veiklos pėdsakas.
Dar daugiau – kai kurios banginių kaulų dalys buvo rastos kapavietėse, palaidotos greta žmonių palaikų. Tai leidžia manyti, kad banginiai turėjo ne tik ekonominę, bet ir simbolinę, ritualinę reikšmę. Jie galėjo būti galios, prestižo ar net dvasinio statuso ženklas.
Iki šiol archeologai dažnai laikėsi nuomonės, kad Pietų Amerikos priešistorinės bendruomenės banginius naudojo tik tada, kai šie netyčia išplaukdavo į krantą. Esą trūko technologijų, reikalingų tokio masto medžioklei atviroje jūroje.
Nauji duomenys šią hipotezę paneigia.
Harpunai iš kaulo ir medžioklė iš kanojų
Tyrėjai aptiko ilgus, apdirbtus kaulinius strypus, kurie savo forma ir konstrukcija labai primena vėlesniuose Pietų Amerikos regionuose naudotus banginių medžioklės įrankius. Tikėtina, kad šie strypai buvo sujungti virvėmis kablio forma ir įtvirtinti ilguose kotuose.
Prie tokio harpunų tipo dažnai būdavo tvirtinamas oro pripildytas plūduras. Jis neleisdavo sužeistam banginiui panerti į gelmę ir galiausiai priversdavo jį iškilti į paviršių, kur medžiotojai galėdavo jį užbaigti.
Tai reiškia, kad prieš 5000 metų žmonės jau turėjo ne tik fizinių įrankių, bet ir sudėtingų žinių apie banginių elgseną, jūrines sroves ir kolektyvinės medžioklės strategijas.
„Iš pradžių tai atrodė neįtikėtina“, – pripažįsta vienas tyrimo autorių. – „Tačiau žmonės visada darė neįtikėtinus dalykus, kai nuo to priklausė jų išlikimas ir bendruomenės gerovė.“
Mokslas kauluose: baltymai atskleidė rūšis
Kad hipotezė būtų patvirtinta galutinai, reikėjo daugiau nei vizualinių įrodymų. Tyrėjas Makgratas pritaikė neardomą baltymų analizės metodą, leidžiantį identifikuoti gyvūnų rūšis net ir labai senose kaulinėse medžiagose.
Naudojant specialią plėvelę ir minimalų mechaninį kontaktą, iš kaulų buvo išgauti baltymų pėdsakai. Jų analizė parodė, kad harpunų rankenos ir kiti kauliniai artefaktai iš tiesų buvo pagaminti iš banginių kaulų. Be to, kai kuriais atvejais pavyko nustatyti net konkrečias banginių rūšis.
Tai galutinai patvirtino, kad šie žmonės ne tik susidurdavo su banginiais, bet sistemingai juos medžiodavo ir perdirbdavo.
Mirtinai pavojinga, bet nepaprastai svarbi medžioklė
Plaukti nedidele kanoja paskui suaugusį banginį, kuris vienu uodegos smūgiu galėjo sudaužyti laivą, buvo itin pavojinga. Kiekviena tokia medžioklė galėjo baigtis tragedija. Tačiau sėkmės atveju laimikis buvo milžiniškas.
Vienas banginis galėjo aprūpinti maistu ištisas bendruomenes, o pats medžioklės faktas suteikdavo dalyviams išskirtinį socialinį statusą. Tai buvo ne tik ekonominė veikla, bet ir prestižo, galios bei bendruomenės vienybės šaltinis.
Muziejų archyvų duomenys rodo, kad kai kuriuose sambakiuose, kurie tarnavo ir kaip gyvenvietės, ir kaip laidojimo vietos, šalia žmonių palaikų dažnai randami banginių kaulų įrankiai. Tai leidžia manyti, kad sėkmingi banginių medžiotojai buvo pagerbiami net po mirties.
„Jei tau pavyksta sumedžioti banginį, tu gauni tiek mėsos, kad gali pamaitinti daugybę bendruomenių“, – teigia vienas iš tyrėjų. – „Tai tampa švente visam regionui.“
Atsitiktinumas ar sąmoninga strategija? Atsakymas aiškus
Ilgą laiką manyta, kad banginių kaulai sambakiuose galėjo būti atsitiktinių išplovimų rezultatas. Tačiau dabar, turint tinkamus įrankius, tinkamas rūšis ir aiškius apdorojimo pėdsakus, ši versija tampa nebeįtikinama.
Visuma įrodymų rodo, kad Babitongos įlankos regiono gyventojai jau prieš beveik 5000 metų turėjo laivus, technologijas ir socialinę organizaciją, leidusią jiems aktyviai medžioti banginius atviroje jūroje.
Tai radikaliai keičia mūsų supratimą apie priešistorinį žmogų – ne kaip pasyvų gamtos stebėtoją, o kaip drąsų, inovatyvų ir rizikuoti pasirengusį veikėją.
Šis atradimas keičia banginių medžioklės istoriją ir parodo, kad priešistorinės bendruomenės buvo kur kas labiau pažengusios, nei ilgą laiką manyta. Žmonių ir banginių santykis prasidėjo ne nuo atsitiktinių susidūrimų, o nuo drąsios ir sudėtingos jūrinės strategijos.
