1905 metais 13-metis berniukas žaisdamas Kreighedo urvų sistemoje, esančioje tarp Suvitvoterio ir Medisonvilio Tenesio valstijoje (JAV), pateko į ankščiau nežinomą urvo ertmę, kuri atvedė jį į paslaptingą ir milžinišką požeminį ežerą.
Ši atradimo istorija, atrodytų, kaip atsitiktinumas, tapo vienu svarbiausių speleologinių radinių Šiaurės Amerikoje.
Šie urvai žinomi dar nuo senųjų čerokių laikų – pietryčių Šiaurės Amerikos miškuose gyvenusios tautos.
Archeologiniai radiniai, rasti urvų gilumoje, ypač vadinamoje „tarybos salėje“, rodo čerokių veiklos pėdsakus – keramika, papuošalai, strėlių antgaliai ir įvairūs ginklai liudija apie šios vietos svarbą jų kultūroje.
Minėta patalpa yra beveik kilometro atstumu nuo urvų įėjimo.
XIX amžiaus europiečių kolonistai taip pat atrado šią urvų sistemą ir pradėjo naudoti ją praktiškai – vėsūs urvai tapo natūraliomis sandėliavimo vietomis bulvėms bei daržovėms.
Taip susiformavo ilgametė žmonių sąsaja su šiuo požeminiu pasauliu.
Ne mažiau įdomi ir pleistoceno epochos milžiniško jaguaro istorija, kuris, kaip manoma, prieš maždaug 20 000 metų paklydo urvuose, pateko į tamsą ir nugarmėjo į plyšį, kuriame ir mirė.
Gyvūno palaikai buvo aptikti vėliau – jie suteikia neįkainojamų žinių apie šio regiono priešistorinę fauną ir aplinką.
Tačiau tikrasis lūžis įvyko tada, kai berniukas įlindo į siaurą plyšį vienoje urvų sienoje ir atsidūrė milžiniškoje, pusiau vandeniu užpildytoje salėje.
Jo turėtas žibintas nebuvo pakankamai galingas, kad apšviestų kitą pusę, o berniukas, nežinodamas, kas jo laukia, ėmė mėtyti purvo gabalus į skirtingas kryptis.
Visi jie su šlapiais garsais krito į vandenį – tai buvo pirmasis ženklas, kad jis rado kažką unikalaus ir nepažinta.
Ši vieta vėliau pavadinta „Prarastu ežeru“ ir tapo Nacionaliniu gamtos paminklu. Įdomu tai, kad dabar šioje požeminėje ekosistemoje gyvena apie 300 margųjų upėtakių, kurie nebuvo vietinė šios sistemos rūšis.
Jie buvo įleisti po urvo atradimo – buvo tikėtasi, kad, jei žuvys sugebės rasti naujus kelius po vandeniu, jos padės atskleisti kitus įėjimus į dar neištirtas ežero atšakas.
Deja, tokio rezultato pasiekti nepavyko, tačiau žuvys prisitaikė – jos laukia maisto iš valčių, kurias atplukdo vieni iš daugiau nei 150 000 turistų, kasmet apsilankančių urvuose.
Dabar žinoma, kad matomoji ežero dalis siekia apie 243 metrus ilgio ir 67 metrus pločio.
Tačiau tai tik viršutinė ežero dalis – po vandeniu prasideda požeminiai tuneliai ir salės.
Nardymo specialistai jau ištyrė daugiau nei 5,2 hektaro vandens paviršiaus, tačiau galutinis ežero dydis vis dar nėra žinomas.
Oficialiai ši požeminė sistema laikoma didžiausiu žinomu požeminiu ežeru visoje Šiaurės Amerikoje.
Tyrėjai neabejoja – šis paslaptingas urvų pasaulis slepia dar daug neatrastų geologinių ir istorinių paslapčių.
