Romos Celijaus kalvoje, vienoje seniausių miesto vietų, archeologai vykdydami tyrimus Šventojo Stepono bazilikoje (taip pat žinomoje kaip Santo Stefano Rotondo) aptiko unikalų senovės radinį – barzdoto vyro akmeninę galvą.
Ši skulptūrinė galva, rasta bazilikos pamatuose, manoma buvo antrąkart panaudota kaip statybinis elementas.
Dabar radinio tyrimais ir restauracija užsiims Materoje įsikūręs Centrinis restauravimo institutas (ICR).
Šio instituto specialistai, padedami Restauravimo mokyklos studentų, kruopščiai dokumentuos objektą, atliks jo techninius bei cheminius tyrimus, kad išsiaiškintų jo kilmę, laikmetį ir kūrimo technologijas.
Šiuo metu skulptūros veidas vis dar paslėptas po storu tinko sluoksniu, trukdančiu tiksliai nustatyti, kas pavaizduota.
Visgi ryškūs veido bruožai ir išraiškinga barzda leidžia manyti, jog tai gali būti senovės romėnų dievas arba mitologinis veikėjas.
Mokslininkų tikslas – ne tik atkurti skulptūrą ir nustatyti jos tapatybę, bet ir įtraukti šį radinį į platesnį istorinį pasakojimą.
Vienas iš esminių klausimų – ar galva priklausė stabui, kuris buvo sunaikintas Romos imperijoje plintant krikščionybei?
Šis archeologinis atradimas gali tapti svarbiu liudijimu apie kultūrinius virsmus, vykusius V–VI a., kai Romos visuomenė palaipsniui atsisakė pagoniškų tradicijų ir perėjo prie krikščionybės.
Antikinių skulptūrų fragmentų pernaudojimas krikščioniškų pastatų statybose nebuvo retenybė, tačiau kiekvienas toks radinys atskleidžia savitą istoriją.
Nors tiksli skulptūros tapatybė dar nėra nustatyta, manoma, kad tai galėtų būti Jupiterio arba Serapio atvaizdas.
Barzdotas ir orus veidas rodo, kad greičiausiai vaizduojama dievybė. Kai bus atsargiai pašalintas tinkas, gali paaiškėti papildomų detalių, kurios padės tiksliai identifikuoti vaizduojamą asmenį.
Šventojo Stepono bazilikos ištakos siekia popiežiaus Leono I valdymo laikus – jis inicijavo jos statybas tarp 440 ir 461 metų, o bažnyčia buvo pašventinta popiežiaus Simplicijaus laikotarpiu, apie 468–483 m., kaip pagarba pirmojo krikščionių kankinio Stepono relikvijoms, atgabentoms iš Šventosios Žemės.
Pastatas – išskirtinė rotonda, suprojektuota pagal senovinius architektūrinius principus, panašius į Minervos šventyklą.
65 metrų skersmens statinys iškilo ten, kur kadaise, Neronui valdant 59 m. po Kristaus, buvo įkurtas Didysis turgus.
VI amžiuje bažnyčia buvo išpuošta spalvingomis marmuro mozaikomis, vadinamomis opus sectile. Tarp 1139 ir 1143 metų popiežiaus Inocento II laikais ji buvo iš esmės perstatyta, o XV a. viduryje ją restauravo žymus architektas Bernardo Rosselino, galbūt vadovaujant Leonui Batista Alberti.
Pastarasis atkūrė centrinį altoriaus išdėstymą, įrengė kolonų juostą išorėje bei sustiprino sienas, siekdamas padidinti konstrukcijos ilgaamžiškumą.
