Dar prieš atsirandant rašytinei istorijai, ligoninėms ar net elementariai medicinai, žmonės jau gebėjo tai, ką šiandien laikome civilizacijos pagrindu – rūpintis silpniausiais.
Naujas archeologinis atradimas dabartinės Bulgarijos teritorijoje atskleidė ne tik šiurpų susidūrimą su laukiniu plėšrūnu, bet ir stulbinantį bendruomenės solidarumo pavyzdį, kuris verčia kitaip pažvelgti į ankstyvųjų žemdirbių visuomenes.
Archeologai, dirbę Kozarevos nekropolyje, aptiko jauno vyro skeletą, kuris, remiantis visais duomenimis, išgyveno liūto užpuolimą prieš maždaug 6000 metų.
Dar labiau stebina tai, kad jis ne tik išgyveno pačią ataką, bet ir gyveno dar kurį laiką po jos, nepaisant sunkių traumų ir visiško nedarbingumo.
Netikėtas radinys Kozarevos nekropolyje
Kozarevos kapinynas Bulgarijoje jau anksčiau buvo žinomas archeologams, tačiau kapas, pažymėtas numeriu 59, iškart išsiskyrė iš kitų. Atidengus kapą, tyrėjus nustebino keli dalykai.
Visų pirma, palaikai buvo palaidoti giliau nei aplinkiniai kapai. Antra, kape visiškai nebuvo jokių įkapių ar ritualinių daiktų. Trečia, pats kūnas gulėjo ant kairiojo šono, o tai nebuvo dažniausia laidojimo praktika šiame nekropolyje.
Tačiau didžiausią nuostabą sukėlė ne laidojimo būdas, o tai, ką archeologai pamatė ant kaulų paviršiaus.
Kaulai, pasakojantys smurto istoriją
Vos pradėjus detaliau tyrinėti skeletą, mokslininkų dėmesį patraukė neįprasti kaulų pažeidimai. Iš pradžių nebuvo aišku, kas galėjo juos sukelti, tačiau jų pobūdis rodė, kad tai nebuvo nei nelaimingas atsitikimas, nei tarpasmeninis konfliktas.
Jaunas vyras buvo neįprastai aukštas savo laikmečiui, o jo kūnas rodė aiškius brutalaus smurto pėdsakus. Kaukolėje aptikti keli gilūs pažeidimai, ilgųjų kaulų lūžiai, sutraiškytos galūnės. Visa tai priminė ne pavienį smūgį, o koordinuotą, mirtiną puolimą.
Tyrėjams kilo klausimas: koks gyvūnas galėjo palikti tokias žymes?
Teismo antropologija ir liūto pėdsakai
Į tyrimą buvo įtraukti teismo antropologijos specialistai. Jie pradėjo lyginti žaizdų pobūdį su skirtingų didžiųjų plėšrūnų dantų ir žandikaulių struktūra.
Rezultatai buvo stulbinantys. Žaizdų forma, gylis ir išsidėstymas idealiai atitiko didelio katinio plėšrūno, o tiksliausiai – liūto – užpuolimą.
Remiantis Live Science pateikta analize, liūtas greičiausiai:
- puolė iš nugaros
- parvertė vyrą ant žemės
- kelis kartus įkando į galvos sritį
Ant kaukolės aptikti trys rimti pažeidimai, vienas iš jų pramušė kaukolės skliautą ir, tikėtina, pažeidė smegenis. Be to, buvo sutraiškytos blauzdos kaulų dalys, stipriai pažeista raktikaulio ir žastikaulio sritis.
Tokios traumos net ir šiandien dažnai būtų mirtinos.
Svarbiausias įrodymas – gijimo pėdsakai
Tačiau vienas dalykas visiškai pakeitė šio radinio interpretaciją. Visos šios traumos turėjo aiškių gijimo požymių.
Tai reiškia, kad:
- vyras nemirė iš karto po užpuolimo
- jis išgyveno ne dienas, o savaites ar net mėnesius
- jo organizmas pradėjo aktyvius gijimo procesus
Tai taip pat reiškia, kad sužeistas žmogus gavo nuolatinę priežiūrą. Esant tokiai būklei, jis pats negalėjo judėti, medžioti, dirbti laukuose ar net apsiginti.
Gyvenimas po mirtino sužalojimo
Po liūto puolimo jaunas vyras liko sunkiai neįgalus. Deformuotos galūnės, galimas smegenų pažeidimas, stiprūs judėjimo sutrikimai – visa tai būtų pavertę jį visiškai priklausomu nuo kitų.
Archeologiniai duomenys leidžia daryti išvadą, kad:
- jis buvo maitinamas
- jam buvo padedama judėti arba jis buvo pernešamas
- jo žaizdos buvo bent minimaliai prižiūrimos
Tai buvo laikai, kai nebuvo nei vaistų, nei antiseptikų, nei supratimo apie infekcijas. Ir vis dėlto žmogus išgyveno.
Kodėl bendruomenė jo nepaliko
Ankstyvosios žemdirbių bendruomenės gyveno ant išlikimo ribos. Kiekvienas suaugęs žmogus buvo svarbus darbo jėgos požiūriu. Šis vyras, po patirtų traumų, nebegalėjo dirbti.
Ir vis dėlto bendruomenė pasirinko jį išlaikyti. Tai reiškia, kad:
- solidarumas buvo svarbesnis už pragmatišką išskaičiavimą
- socialiniai ryšiai jau buvo stipriai išvystyti
- gyvybė turėjo vertę nepriklausomai nuo naudos
Net jei, kaip spėja kai kurie mokslininkai, jis po puolimo gyveno tik kelis mėnesius, pats faktas, kad jis buvo slaugomas, yra išskirtinis.
Retas liūto užpuolimas Europoje
Dar vienas svarbus aspektas – pats liūto užpuolimo faktas. Šiuolaikiniam žmogui liūtai siejasi su Afrika, tačiau prieš 7000 metų jų arealas buvo gerokai platesnis.
Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad net ir tuo laikotarpiu liūto užpuolimai šiame regione buvo itin reti. Tai galėjo būti:
- atsitiktinis susidūrimas
- gynybinė ataka
- arba išskirtinė situacija, patekusi į archeologinį įrašą
Būtent todėl šis atvejis toks vertingas moksliškai.
Neįprastas laidojimas ir galimas statuso pokytis
Laidojimo būdas taip pat kelia klausimų. Vyras buvo palaidotas kapinių dalyje, kur paprastai laidoti suaugusieji ir paaugliai be įkapių.
Tai gali reikšti, kad po traumos:
- jo socialinis statusas pasikeitė
- jis galėjo būti laikomas kitokiu bendruomenės nariu
- galbūt nebeturėjo ankstesnio vaidmens ar pareigų
Tačiau net ir be įkapių, pats palaidojimo faktas rodo, kad jis nebuvo atstumtas ar paliktas.
Ką šis radinys sako apie ankstyvąsias visuomenes
Šis atradimas meta iššūkį senam stereotipui, kad ankstyvosios žmonių bendruomenės buvo žiaurios ir orientuotos tik į išlikimą.
Priešingai, jis rodo:
- aukštą empatijos lygį
- ilgalaikės priežiūros praktiką
- socialinį atsakingumą
Tai vienas aiškiausių įrodymų, kad rūpinimasis silpnaisiais nėra modernios visuomenės išradimas.
Tai ne tik istorija apie susidūrimą su laukiniu žvėrimi. Tai pasakojimas apie žmones, kurie, net gyvendami be medicinos ir technologijų, pasirinko rūpintis kitu žmogumi. Prieš 7000 metų tai buvo ne silpnumo, o brandžios visuomenės ženklas.
