Analizuodami senovinius rašymo artefaktus iš Nimrudo – Asirijos civilizacijos centro – mokslininkai atskleidė naujų faktų apie tai, kaip buvo naudojamos ankstyvosios rašto priemonės.
Šios VII a. pr. m. e. datuojamos lentelės, rastos Irake, pateikia seniausią pavyzdį, kai vaškas buvo panaudotas dantiraščio tekstams.
Jas XX a. viduryje aptikę archeologai padėjo pagrindą tolesniems tyrimams.
Pasak H. Dž. Plenderleito, tyrusio lenteles 1950-aisiais, jose esanti medžiaga turėjo apie 25 % auriopigmento – pigmento su arsenu.
Lentelės buvo išsaugotos dėl neįprastų aplinkybių – jos buvo išmestos į šulinį per 612 m. pr. m. e. vykusį miesto naikinimą, o tai neleido medienai suirti.
Be jų, buvo rasti 16 reikšmingų dramblio kaulo dirbinių – didesnių nei įprastos lentelės, kurie suteikė papildomų žinių apie administracinius procesus Asirijoje.
Nauji tyrimai, atlikti Britų muziejaus specialistų, pasitelkė pažangias cheminės analizės priemones, tokias kaip FTIR spektroskopija ir GC-QToF-MS masių spektrometrija.
Šie metodai leido atnaujinti ir tikslinti senesnes išvadas.
Analizė parodė, kad vaško sudėtyje nebuvo jokių organinių junginių – tik mineraliniai pigmentai.
Aptikti ir suodžių pėdsakai rodo, kad tamsinimo technologijos buvo naudojamos anksčiau nei manyta iki šiol.
Tai greičiausiai paveikė vėlesnes rašto formas graikų ir romėnų civilizacijose, kurios taip pat naudojo vaško lenteles.
Taip pat nustatyta, kad lentelės buvo pagamintos iš vietinės riešutmedžio medienos – ji būdinga Pietvakarių Azijos regionui.
Šis tyrimas yra daugiau nei tiesiog cheminė analizė – tai žingsnis link gilesnio supratimo apie tai, kaip Mesopotamijoje gimė ir plito raštas.
Šiuolaikinės technologijos leidžia pažvelgti į senus radinius nauju kampu, atskleisti jų istorinę reikšmę ir parodyti, kaip įvairios rašto technologijos vystėsi per tūkstantmečius, formuodamos žmonijos kultūrinę atmintį.
