Jeruzalės širdyje archeologai aptiko radinį, kuris tarsi tiltas jungia mus su dramatiškais Biblijos laikais.
Nedidelė molinė antspaudo plokštelė, menanti 2600 metų senumo istoriją, gali būti tiesiogiai susijusi su įvykiais, kurie, pasak Rašto, pranašavo badą, karą ir visos tautos žlugimą.
Šis radinys ne tik sužadina vaizduotę, bet ir suteikia realių įrodymų, kad kai kurios biblijinės istorijos remiasi tikrais istoriniais veikėjais.
Archeologai Jeruzalėje atrado nedidelę molinę plokštelę – vadinamąją bullą – datuojamą Pirmojo Šventyklos laikotarpiu, maždaug VII–VI a. pr. Kr. Joje išraižytas užrašas senąja hebrajų kalba: „Priklauso Jedajai, (sūnui) Asajahu“.
Įspūdinga tai, kad ant artefakto dar matyti pirštų atspaudai, galimai palikti paties aukšto rango pareigūno, kuriam šis antspaudas priklausė.
Mokslininkai mano, kad vardas Asajahu gali būti tiesiogiai susijęs su Biblijoje minimais įvykiais, kai Judėjos karalius Jošijas ėmėsi plačių religinių reformų.
Šios reformos prasidėjo po to, kai Jeruzalės Šventykloje buvo rastas šventas ritinys, laikomas ankstyva Pakartoto Įstatymo versija.
Jame išdėstyti griežti perspėjimai dėl nepaklusnumo Dievo įsakymams – nuo bado ir karo iki tremties ir Šventyklos sunaikinimo.
Pasakojama, kad karalius Jošijas, išgirdęs ritinio turinį, buvo taip sukrėstas, jog perplėšė savo drabužius. Jis nedelsdamas pasiuntė patikimų pareigūnų grupę, tarp jų ir Asajahu, išrauti iš Jeruzalės visus pagoniškus kultus.
Biblijos liudijimu, šis pareigūnas vadintas „karaliaus tarnu“ ir atliko svarbų vaidmenį griaunant aukurus bei šventyklas, skirtas svetimiems dievams – Baalui, Ašerai, Molechui ir kitiems.
Neseniai aptiktas antspaudas, priklausęs Asajahu sūnui Jedajai, rodo, kad ši šeima iš tiesų galėjo būti aukšto rango valdžios sluoksniuose kritiniu istorijos momentu.
Tai patvirtina ne tik biblinių veikėjų egzistavimą, bet ir faktą, kad ritinio atradimas Jeruzalėje buvo lemtingas lūžio taškas Judėjos religiniame gyvenime.
Vienas radinio tyrėjų, archeologas Zachi Dvira, teigia, kad nėra visiško tikrumo dėl šios Asajahu tapatybės, tačiau Šventyklos kalno apylinkėse aptikta nemažai panašių artefaktų su biblinių asmenų vardais.
Tai logiška, nes tokiais antspaudais naudodavosi tik įtakingi žmonės.
Antspaudo nugarinėje pusėje matomos žymės rodo, kad jis buvo naudotas užantspauduoti maišelį ar indą, perrištą virve. Rašto stilius priskiriamas vėlyvajam Pirmajam Šventyklos laikotarpiui, t. y. VII a. pab.–VI a. pr. Kr. pradžiai.
Tai buvo laikas, kai, kaip rašo Biblija, karalius Jošijas įsakė atnaujinti Jeruzalės Šventyklą – vadinamąją Saliamono šventyklą – prieš jai vėliau žuvus per Babilono puolimą 586 m. pr. Kr.
Remonto metu darbininkai rado senovinį ritinį „Sefer Hatora“, kurį dauguma tyrėjų laiko ankstyva Penkiaknygės, ypač Pakartoto Įstatymo, versija.
Šis radinys minimas 2 Karalių 22:12 ir 2 Kronikų 34:20 knygose. Ištraukoje aprašoma, kaip karalius Jošijas suprato, kad Judėjos tauta smarkiai pažeidė Sandorą su Dievu – garbino kitus dievus ir atliko pagoniškus ritualus.
Tai paskatino beprecedentį šventyklų, aukurų ir kulto vietų naikinimą.
Šiandien aptikta bullos plokštelė leidžia pažvelgti į tą laikotarpį ne tik kaip į legendą, bet ir kaip į istorinį faktą, palikusį apčiuopiamus pėdsakus.
